Idomybes
Kartais geriau apsimesti aklais ir nepastebėti kitų trūkumų
Niekada nežiūrėkite į kitą žmogų iš aukšto!
Vyras vedė gražią merginą. Jo meilė jai buvo neišmatuojama. Kartą jai nustatė odos ligą ir jos grožis ėmė vysti. Jos vyras išvyko į kelionę ir grįždamas atgal neteko regėjimo.
Tačiau nepaisydami nieko, jie gyveno kaip ir anksčiau.
Su laiku visas jos grožis išblėso, tačiau aklas sutuoktinis to nepastebėjo ir toliau mylėjo savo žmoną taip pat stipriai, kaip ir ji mylėjo jį.
Vieną dieną ji mirė. Jos mirtis panardino jį į liūdesį ir kančias. Atlikęs visus būtinus ritualus, jis nusprendė palikti miestą.
– Kaip tu vaikščiosi be kitų pagalbos? Juk visą tą laiką tu susidorodavai tik žmonos dėka,- pasigirdo praeivio balsas.
– Aš ne aklas,- atsakė vyriškis. – Aš tik apsimečiau. Jei ji būtų žinojusi, kad aš matau jos trūkumus, tai būtų žeidę ją kur kas labiau už ligą. Ji buvo gera žmona. Aš tik norėjau išsaugoti jos laimę.
Moralas: kartais mums geriau apsimesti aklais ir nepastebėti kitų trūkumų. Kiek dantys beprikąstų liežuvį, jie vis tiek lieka kartu burnoje. Tai ir yra atleidimo dvasia.
Net jei akims nelemta matyti vienai kitos, jos žiūri į pasaulį kartu, verkia kartu, mirksi tuo pačiu metu. Tai ir yra vieningumas.