Kiekvieną vakarą mažas berniukas eidavo prie senų sūpynių kieme, kur atsisėsdavo ir tyliai kalbėdavosi su kažkuo nematomu. Jo tėvai manė, kad jis turi lakią vaizduotę, bet paaiškėjo – viskas buvo kur kas sudėtingiau, nei jie galėjo įsivaizduoti

Kiekvieną vakarą mažasis Timas eidavo į sode esančias senas sūpynes, kur atsisėsdavo ir tyliai kalbėdavosi su kažkuo nematomu. Jo tėvai, ypač mama, manė, kad jis tiesiog turi lakios vaizduotės ir kalbasi su įsivaizduojamu draugu. Tėvas dažniau numodavo ranka, sakydamas, kad “vaikai visada ką nors keisto sugalvoja”. Tačiau su kiekviena diena tai ramybės jam suteikdavo vis mažiau.

Vieną šiltą vasaros naktį, kai mėnulis apšvietė kiemą šaltu švytėjimu, tėvas Oliveris išgirdo keistą garsą. Pažvelgęs pro langą, jis pamatė, kaip berniukas siūbuodamas girgždančiose sūpynėse, tyliai kuždasi. Žodžių atpažinti negalėjo, bet labiausiai gąsdino tai, kad, kai sūpynės judėjo atgal, kažkas arba kažkoks balsas, atrodė, jam atsakinėjo.

Kitą dieną tėvas nusprendė pasekti savo sūnų. Jis išėjo į sodą ir tyliai pasislėpė už krūmų, laukdamas, ką pamatys. Timas, kaip visuomet, atsisėdo ant sūpynių ir vėl pradėjo kalbėti:

— Ar tau šalta? — paklausė jis, judindamas kojas.

Tėvas pajuto siaubą, kai išgirdo silpną, beveik šnabždantį balsą, atsakantį:

— Ne, man šilta. Aš džiaugiuosi, kad ateini…

Vyras pajuto, kaip plaukai ant jo pakaušio pasišiaušė. Balsas skambėjo taip pažįstamai, bet jis negalėjo suprasti, iš kur. Tai buvo tas pats švelnus, lėtas tonas, kuriuo kadaise kalbėjo jo vyresnysis sūnus, dingęs be pėdsakų prieš daugelį metų. Jis prisiminė šį balsą…

— Kodėl vakar neatėjai? — vėl pasigirdo šnabždesys.

— Tėtis neleido, — tyliai atsakė Timas.

Tėvo širdis susitraukė. Jis negalėjo patikėti tuo, kas vyksta, bet tas pokalbis buvo tikras. Vyras susikaupė ir atsargiai priėjo arčiau.

— Timai, su kuo tu kalbiesi? — paklausė jis, stengdamasis, kad balsas nedrebėtų.

Berniukas atsisuko į jį rimtu veidu.

— Tai gi Lukas jaunesnysis, tėti. Tu gi nematai?

Tėvas pajuto, kaip žemė ėmė slysti jam iš po kojų. Lukas jaunesnysis — tai buvo jo vyresniojo sūnaus, dingusio prieš dešimt metų, vardas. Niekas niekada nesakė jaunesniam sūnui apie brolį, nes šeima bandė užmiršti tą tragediją. Vyras atsisėdo šalia berniuko ir drebančiu balsu paklausė:

— Lukai… tu… kur buvai visą šį laiką?

Sūpynės pradėjo lėtai judėti, ir staiga šaltas vėjo gūsis praskriejo pro kiemą. Balsas, dabar skambėjęs aiškiau, sušnabždėjo:

— Aš vis dar esu čia, tėti. Aš niekada neišėjau. Tu tiesiog nežiūrėjai ten, kur reikėjo.

Vyro akys prisipildė ašarų. Visą šį laiką jis gyveno namuose, nesuvokdamas, kad kažkas iš jo praeities jo nepaleido. Jis nebegalėjo slėpti tiesos nuo savęs. Galbūt Lukas jaunesnysis niekada neišvyko, galbūt jis tiesiog įstrigo tarp pasaulių, o jaunesnysis sūnus buvo vienintelis, kuris galėjo jį pamatyti.

Nuo tos dienos tėvas pradėjo tikėti savo vaiku. Jis nebedraudė jam eiti prie sūpynių. Vietoj to, jis atsisėsdavo šalia, klausydavosi ir, galbūt, tikėjosi kada nors pamatyti tai, kas suaugusiųjų akims buvo nematoma, bet vaikų širdims atvira.