Kol tėvai gyvi, mes liekame vaikais

Mama mirė ir mūsų namai ištuštėjo.
Man apie tai pranešė, kai važiavau į darbą. Žmona paskambino ir pasakė apie mamos mirtį. Pasaulis aplink mane lyg nustojo egzistavęs, laikas sustojo. Iš inercijos ėjau namo. Pasirodo, mamą ištiko infarktas.

Greitoji pagalba nespėjo jos išgelbėti. Jie atvažiavo ir tik konstatavo jos mirtį. Paskui iškvietė policiją. Įgaliotinis kažką ilgai rašė. Man visa tai buvo kaip per miglą.

Telefonas netilo nuo giminaičių ir draugų skambučių su užuojautomis, tačiau aš jų negirdėjau. Negalėjau susikaupti su mintimis. Galvoje viešpatavo chaosas. Sunkiai galėjau patikėti, kad visa tai vyksta su manimi čia ir dabar. Buvau pusiau nesąmoningos būsenos.

Atėjo laidotuvių diena. Dar truputis ir mama visam laikui iškeliaus į kitą pasaulį ir siela, ir kūnu. Štai kapinėse atsirado šviežias kapas. Dabar čia tik kryžius su lentele. Štai kaip baigiasi mūsų nuodėmingas gyvenimas. Sukalbėtos visos maldos. Šermenys praėjo beveik be žodžių, net nepamenu žmonių, dalyvavusių juose. Iš inercijos dėjau maistą į burną.

Ką valgiau, sunku prisiminti. Žmonės išreiškia užuojautas ir atsisveikina. Vėl viskas kaip per miglą.

Visi ritualai baigti. Giminaičiai išsivažinėjo. Galvoje kažkoks triukšmas, o tyla rėžia ausis. Vaikai stengiasi elgtis tyliai ir paklusniai.

Gyvenimas toliau eina savu ritmu. Žmona virtuvėje dėlioja indus. O aš negaliu rasti sau vietos. Vaikštau iš kampo į kampą.
Akimirką žvilgsnis sustojo ties mamos lova. Tuštuma.

Baigėsi pirmoji diena, kai likau be mamos. Išėjau į darbą. Visi reiškia užuojautas, o aš atsakau „ačiū“. Tik viena kolegė pasakė, kad dabar aš staiga subrendau. Tada nesureikšminau šių žodžių. Tik vėlyvą vakarą jie išplaukė mano atmintyje. Susimąsčiau apie juos ir nustebau.

Juk šis žmogus buvo labai teisus. Kol mama buvo gyva, aš buvau vaiku. Ji paliko šį pasaulį ir mano vaikystė išėjo paskui ją. Aš turiu daug statusų: vyras, tėvas, dėdė. Tačiau tik iki vakarykštės dienos aš buvau sūnumi.

Daugiau niekas manęs taip nebepavadins.
Kodėl kasdienio gyvenimo šurmulyje mes nepastebime svarbiausių dalykų? Laikiau save sėkmingu ir protingu žmogumi, tačiau praleidau svarbiausia – mamos akis. Šios akys stebėjo mane iš šalies ir pergyveno kiekvieną mano sėkmę bei nesėkmę. Jos mylėjo mane nuoširdžiai ir betarpiškai.

Mama stengėsi neįkyrėti man. Ji tiesiog nepastebimai sekė mano gyvenimą. Periodiškai klausdavo, kaip reikalai. O aš kartais net pamiršdavau jai paskambinti. Tačiau ji viską atleisdavo, nes motinos širdis kilni. Reikalų sūkuryje man nepakakdavo laiko jai paskambinti. O kai ji surinkdavo mano numerį, irzliai sakydavau, kad labai užsiėmęs.

Mama tik klusniai išklausydavo ir bandydavo nuraminti. O aš vėl tapdavau mažu berniuku, kuriam mama glosto galvą ir bando nuraminti. Kaip aš anksčiau šito nepastebėjau. Kodėl tėvų meilė tokia nepastebima, tačiau yra svarbiausias gyvenime skydas nuo nesėkmių ir problemų.

Mamos turi puikų charakterio bruožą – mokėjimą klausytis. Geriau už jas jūsų niekas neišgirs. Po nuoširdaus pokalbio tapdavo lengva ir šviesu. Visos problemos ištirpdavo lyg dūmas ir atrodydavo, kad tu pasiruošęs nuversti kalnus.

Dabar stovėjau prie tuščios lovos ir perrinkinėjau jos daiktus su ašaromis akyse. Mano vaikystė praėjo, aš staiga suaugau. Kodėl anksčiau nesimėgavau savo vaikystės laikais ir mamos buvimu. Tada atrodė, kad ji gyvens amžinai.

Mane paliko žmogus, kuris saugojo nematomą siūlą tarp praeities ir ateities. Tarp basakojo berniūkščio ir suaugusio verslininko, kuris padarė svaiginančią karjerą ir sukūrė ištisą imperiją. Tik mama žinojo, kad širdyje aš didelis vaikas, kuris nori, kad jį išklausytų ir pagailėtų. Jai tai pavykdavo puikiai.

Man iki šiol girdisi jos balsas: „Sūneli, eik namo!“ Kada pralėkė tie laikai?

Štai jau 4 savaitės be tavęs. Sako, kad pasibaigus šiam laikui siela palieka šią žemę ir pakyla į dausas. Vėl bus mišios ir maldos bažnyčioje. Tik nebus tavęs…

Sako, kad laikas gali užgydyti net pačias giliausias žaizdas. Supratau viena, kad jis negydo, tu paprasčiausiai įpranti gyventi su netekties skausmu.

– Mamyte, atleisk man už visas mano nuodėmes! Aš labai kaltas prieš tave. Niekada nenorėjau tavęs įskaudinti. Jei man nevalingai taip išėjo, atleisk man… Tu visada linkėjai man gero.

Gaila, kad skyriau tau tiek mažai laiko. Deja, mes suprantame tai, kai netenkame. Mylėkite tėvus gyvus, kitaip bus vėlu ir jau nieko nebeištaisysite.