Perrašiau butą marčiai. Ji vienintelė su manimi elgiasi žmoniškai

Turiu 3 vaikus: dvi dukras ir sūnų. Yra anūkų, vyresnieji jau baiginėja mokyklą. Žodžiu, giminių pakanka.

Tačiau savo butą perrašiau marčiai, sūnaus žmonai. Tai ne išprotėjusios bobutės užgaida, tai atlygis geru už gerą. Nes iš visų mano vaikų, iš visų mano giminaičių tik marti su manimi elgiasi žmoniškai.

Turbūt aš kažkaip neteisingai išauklėjau savo vaikus. Nors mes su vyru stengėmės duoti jiems ir meilę, ir rūpestį, ir išsilavinimą, ir auklėjimą.

Niekas nenuėjo šunkeliais, beveik visi turi šeimas, vaikų. Tačiau kaip žmonėmis aš savo vaikais nusivyliau, be to, jau seniai.

Kai tik baigdavosi periodas, kai galėjau vaikams kažką duoti, jie tuoj pat mane pamiršdavo. Privalomų skambučių kartą per dvi savaites normaliu bendravimu aš nelaikau.

Žinoma, pas visus savi reikalai, savos šeimos. Sena motina kol kas su viskuo susitvarko, galima įkišti ją į tolimiausią lentyną ir prisiminti esant būtinybei.

Dukros pradėjo dirbti, išskrido iš lizdo ir pamiršo mane tol, kol neatsirado vaikai. Čia jau prisiminė: juk laisvos ir nemokamos auklės ant kelio nesimėto.

Neatsisakydavau padėti, maniau, nors per anūkus galėsiu atstatyti ankstesnius artimus santykius su vaikais.

Tačiau santykiai truko tol, kol aš buvau reikalinga. Kai tik anūkai paaugo, mane vėl atstūmė. Skambučiai kartą per dvi savaites, o tai ir per mėnesį, sveikinimai su šventėmis, štai ir viskas, ko galėjau tikėtis.

Jauniausias sūnus vedė prieš 5 metus. Jis iškart po mokyklos išėjo iš mano namų, pasirodydavo retai, skambučiais irgi nelepino. Gerai, kad bent į vestuves pakvietė.

Apie marčią nuomonės susidaryti nespėjau, per mažai su ja bendravau. Mačiau kartą, kai sūnus pakvietė ją į mano gimtadienį, supažindino, o paskui jau per vestuves.

Praėjus mėnesiui nuo jų vestuvių aš patekau į ligoninę. Maniau, kad paprastas peršalimas, gal gripas, o pasirodė plaučių uždegimas. Beveik pusantro mėnesio gulėjau ligoninėje.

Visi vaikai atsižymėjo po kartą, kai sužinojo, o marti važinėjo kiekvieną mielą dieną. Atveždavo naminio maisto, nors aš ir neprašiau, knygų, reikalingų daiktų.

Mane toks elgesys taip sujaudino! Tikri vaikai atsipirko tik skambučiais, o marti, svetimas žmogus, pasirūpino, kad man būtų patogu.

Prieš mane išrašant ji dar ir mano namus sutvarkė, nupirko produktų, paruošė maisto. Atvažiavau kaip į kurortą, teliko ilsėtis.

Štai taip ir nusistovėjo nuo tada, kad vaikai skambina kartą per dvi savaites ir tai dar gerai, o marti atvažiuoja kartą per savaitę. Be to, pati, neprašoma.

Padeda man tvarkytis, paprasčiausiai geriame arbatą, aš ją išmokiau megzti, siuvinėti, kepti pyragus pagal močiutės receptą. Ir mūsų susitikimuose tiek šilumos, kad džiaugiasi širdis.

Su sūnumi jų santykiai nelabai, aš tai matau. Ji man niekada juo nesiskundžia, blogo žodžio nepasako, bet aš juk jį pažįstu. Jo galvoje vėjai – nevertina tokios sutuoktinės.

Žinau, kad jis kartais šlaistosi, jau papasakojo. O kas jį slaugė po avarijos? Šaukšteliu maitino, masažavo, ant savo kupros po namus tampė? Marti ir tampė.

Ji pati iš vaikų namų, tačiau kiek joje neišeikvotos meilės ir švelnumo! O sūnus, kvailys, nevertina, ką turi. Mergina dvasinga, išsilavinusi, turi butą, myli ir kenčia jį, pusgalvį.

Neseniai mane ištiko širdies priepuolis. Viskas baigėsi gerai, tačiau susimąsčiau, kad reikia sutvarkyti reikalus. Ir nusprendžiau perrašyti butą marčiai, dovanoti, kad nė vienas iš mano vaikų negalėtų užginčyti.

Marti tokios dovanos atsisakė, apsiverkė, nusprendusi, kad aš įtariau ją klasta. Tačiau laikiausi savo. Būtent marti su manimi bendrauja artimiau, nei abi dukros kartu sudėjus.

Net jeigu ji visa tai darė dėl buto, vis tiek jo nusipelnė. Su ja jaučiuosi reikalinga, nėra vienatvės jausmo. O štai 3 vaikai ir 4 anūkai to man užtikrinti negalėjo.

Duokdie, mergaitei viskas bus gerai. Tegu skiriasi su mano nevykėliu, randa normalų vaikiną, susilaukia vaikučių. Gal ir aš dar spėsiu pasidžiaugti.

Aš jai taip ir pasakiau, kad mano požiūris į ją nepasikeis, jei ji išsiskirs su mano sūnumi. Jis pats kvailys, jei taip elgiasi. Neverta aukoti jaunystės, tegu ieško savo laimės.

Štai taip, 3 vaikai, 4 anūkai, o butas kaip ir pašaliniam žmogui. Gerai, kad vyras to nebesulaukė. Bet esu įsitikinusi, kad mano sprendimui jis pritartų.