Leisi man atskleisti išgyvenimo šiame pasaulyje paslaptį? Kai tu šildai kitų širdis, tai ir pats sušyli

Leisi man atskleisti išgyvenimo šiame pasaulyje paslaptį?

Anželas, žydas, žymiausios kepyklos Vokietijoje savininkas, dažnai sakydavo: „Žinote, kodėl aš šiandien gyvas? Aš buvau dar paauglys, kai naciai Vokietijoje negailestingai žudė žydus.

Naciai traukiniu nuvežė mus į Aušvicą. Naktį buvo mirtinas šaltis. Mus paliko vagone daug dienų be maisto, be lovų, o tai reiškia, be galimybės kažkaip sušilti.

Visur snigo. Šaltas vėjas kiekvieną sekundę žnaibė mūsų skruostus. Mūsų buvo šimtai žmonių tomis šaltomis siaubingomis naktimis. Be maisto, be vandens, be pastogės. Kraujas stingo gyslose.

Šalia manęs buvo pagyvenęs žydas, kurį mūsų mieste labai mylėjo. Jis visas drebėjo ir atrodė siaubingai. Aš apglėbiau jį rankomis, kad sušildyčiau. Suspaudžiau jį stipriai, kad atiduočiau truputį šilumos.

Tryniau jo rankas, kojas, veidą, skruostus. Maldavau jo išgyventi. Aš drąsinau jį. Taip aš visą naktį šildžiau šį žmogų.

Pats buvau pavargęs ir sušalęs. Pirštai sustingo, tačiau nenustojau masažuoti to žmogaus, kad jį sušildyčiau.

Taip praėjo daug valandų. Pagaliau išaušo rytas, suspindo saulė. Apsidairiau aplink, kad pamatyčiau kitus žmones.

Savo siaubui, viskas, ką aš pamačiau, buvo sušalę lavonai. Viskas, ką išgirdau, buvo mirties tyla. Žvarbi naktis nužudė visus. Jie mirė nuo šalčio. Išgyveno tik du žmonės – senukas ir aš. Senukas išgyveno, nes aš neleidau jam sušalti, o aš išgyvenau, nes šildžiau jį.

Leisi man atskleisti išgyvenimo šiame pasaulyje paslaptį? Kai tu šildai kitų širdis, tai ir pats sušyli. Kai tu palaikai, drąsini ir įkvepi kitus, tai ir pats gauni palaikymą, padrąsinimą ir įkvėpimą savo gyvenime“.