— Mama, aš negaliu tavimi rūpintis! Aš turiu savo gyvenimą!

Man jau daugiau nei 40. Turiu vaikų, darbą ir daugybę rūpesčių. Per dieną prisėsti nepavyksta, o vyras piktinasi, kad jam skiriu mažai dėmesio. Tačiau jis tarsi nepastebi, kad po darbo imuosi tvarkytis ir ruošti maistą.

Ir dar pamokas reikia su vaikais padaryti — jis tuo nenori užsiimti. Mama niekada nesiekė man padėti. Su anūkais ji sėdėjo, kai jie buvo visai maži, o paskui tarsi atitolo. Bet tai jai netrukdė kasdien man skambinti ir prašyti, kad atvažiuočiau.

— Mama, tu nesupranti, kad aš kaip voverė rate sukiojuosi? Neturiu laisvo laiko! Juolab, mano nešiojamasis kompiuteris remontuojamas. Reikia imtis visų galimų papildomų darbų, kad už jį sumokėčiau.

Negalėjau atvykti savaitgaliais, nes dvi dienas užbaiginėjau ataskaitą. O vakare išėjome su vaikais į kiną — jie mėnesį manęs to prašė. Po kelių dienų mama vėl pradėjo skambinėti.

— Na, bent dešimčiai minučių atvažiuok!

— Mama, na aš negaliu visko mesti! Turiu savo gyvenimą. Negaliu tavimi rūpintis!

Po to padėjau ragelį. Mane erzino, kad mama manęs beveik negirdi. Ir nuo to laiko ji nustojo skambinti. Nusprendžiau, kad ji įsižeidė. Kai paskambinau, numeris buvo išjungtas. Turėjau viską mesti ir važiuoti pas ją. Mama neatidarė durų. Gerai, kad pasiėmiau savo raktą ir galėjau įeiti.

Mama gulėjo ir atrodė, kad miega. Keliolika kartų ją pašaukiau, bet ji nereagavo. Kai ją paliečiau, supratau, kad atvykau per vėlai.

Ant stalo stovėjo dėžė su nauju nešiojamu kompiuteriu. Ji žinojo, kad mano senasis jau visai nesusitvarko. Norėjo padovanoti, todėl taip atkakliai skambino ir kvietė į svečius. O ką man dabar su juo daryti?

Sėdau šalia ir tiesiog pravirkau. Aš niekada sau neatleisiu šio abejingumo. Tikiuosi, kad mano istorija taps kažkam pamoka. Kalbėkite su artimaisiais, susitinkite ir raskite jiems bent kelias minutes per dieną, kad paskui neatsidurtumėte mano vietoje. Niekas nežino, kada įvyks jūsų paskutinis susitikimas.

Nežinau, kaip man dabar su tuo gyventi. Ką daryti?