Mama susirgo, ir aš supratau, kad visą tą laiką ją laikiau savaime suprantamu dalyku

Telefono skambutis suskambo darbo dienos viduryje. Tėtis, jo balsas drebėjo: «Sūnau, greičiau atvažiuok. Mama ligoninėje». Aš viską mečiau ir bėgau. Ligoninės koridoriuje tėtis sėdėjo ant suolelio, veidas pilkas, rankos drebėjo. — Insultas, — pasakė jis. — Gydytojai sako, rimta. Įėjau į palatą ir pamačiau mamą lovoje. Blykšti, su vamzdeliais, tokia maža ir gležna. Ji visada buvo stipri, energinga, nepažeidžiama mano akyse. O dabar gulėjo bejėgė, ir aš supratau: galiu ją prarasti. Ir nesu pasiruošęs…

Pirmas dienas tiesiog sėdėjau šalia. Laikiau jos ranką, kalbėjau ką nors, nesvarbu ką. Gydytojai pasakė, kad ji girdi, net jei negali atsakyti. Pasakojau apie darbą, vaikus, orą. Apie bet ką, kad užpildyčiau tylą.

Tėtis sėdėjo iš kitos pusės. Mes tylėjome, kiekvienas galvodamas apie savo. Bet aš mačiau baimę jo akyse. Tą pačią baimę, kurią jaučiau pats.

Trečią dieną mama atmerkė akis. Silpnas, vargiai pastebimas, bet aš tai pamačiau.

— Mama! — pašokau. — Ar girdi mane?

Ji bandė linktelėti, bet negalėjo. Tik pažvelgė į mane, ir jos akyse pamačiau skausmą ir baimę.

Gydytojai pasakė, kad pasisekė. Ji išgyvens, bet atsigavimas užtruks mėnesius. Dešinės pusės paralyžius, kalbos problemos, reikalinga nuolatinė priežiūra.

Aš paėmiau atostogas darbe. Tėtis negalėjo susitvarkyti vienas — jam pačiam buvo virš septyniasdešimties. Persikėliau pas tėvus, pradėjau rūpintis mama. Maitinti, plauti, keisti patalynę. Viską, ką ji darė man, kai buvau mažas.

Pirmą kartą buvo nepakeliama. Ne fiziškai — morališkai. Matyti mamą tokią silpną, priklausomą. Moters, kuri visada viską kontroliavo, rūpinosi visais, sekė viską. Dabar ji negalėjo net pati atsikelti.

Vieną naktį sėdėjau virtuvėje, negalėjau užmigti. Atėjo tėtis.

— Sunku? — paklausė jis.

Aš linktelėjau.

— Priprasi, — sakė jis pavargęs. — Aš jau pripratau prie minties, kad ji gali išeiti bet kurią akimirką. Mes nesame amžini.

Tie žodžiai mane sukrėtė. Nesame amžini. Mama nėra amžina. Visą gyvenimą gyvenau taip, lyg ji visada bus šalia. Kad galiu paskambinti bet kada, atvažiuoti, paprašyti pagalbos. Kad ji visada čia, kaip saulė danguje — nuolat ir patikimai.

O dabar supratau: gali nebūti. Bet kurią akimirką.

Aš prisiminiau paskutinius metus. Kiek kartų mama skambino, o aš atsakiau: «Užsiėmęs, mama, vėliau perskambinsiu». Kiek kartų ji kvietė į svečius, o aš rasdavau priežastis atsisakyti. Kiek kartų ji sakė: «Pasiilgau», o aš atsakydavau: «Aš taip pat», bet atvykdavau tik po savaičių.

Aš ją laikiau savaime suprantama. Kaip orą, kuris visada yra, ir nepastebi jo, kol nepradeda trūkti.

Po mėnesio mama pradėjo kalbėti. Iš pradžių pavieniai žodžiai, paskui trumpos frazės. Kartą ji pažvelgė į mane ir su sunkumu ištarė:

— Ačiū… kad… esi čia.

Paėmiau jos ranką.

— Mama, atleisk man.

Ji nesuprato.

— Už ką?

— Už tai, kad tavęs nevertinau. Nevažiuodavau, kai prašei. Neskambinau tiesiog šiaip. Galvojau, kad visada turėsiu laiko. O tu galėjai… — Balsas nutrūko.

Mama silpnai suspaudė mano ranką.

— Tu… čia… dabar. Tai… svarbiau.

Bet aš negalėjau sau atleisti. Kiek laiko praradau? Kiek akimirkų pasigedau? Buvau užimtas darbu, savo šeima, savo reikalais. O mama sensta, ir aš to nepastebėjau. Nemačiau, kaip ji pavargsta. Kaip jai reikia pagalbos. Kaip ji tiesiog nori, kad sūnus būtų šalia.

Reabilitacija truko pusę metų. Kasdien buvau šalia: padėjau su pratimais, vedžiojau pas gydytojus, gaminau maistą. Mes daug kalbėjomės. Pirmą kartą per daugelį metų iš tikrųjų kalbėjomės. Ne apie kasdieniškas dalis, bet apie gyvenimą, jausmus, praeitį.

Mama pasakojo apie savo jaunystę, apie svajones, kurios neišsipildė. Apie tai, kaip sunkiai buvo auginti mane vieną, kai tėtis dirbo. Apie akimirkas, kai buvo laiminga, ir apie akimirkas, kai buvo ant ribos.

Aš klausiau ir supratau: aš nepažinojau savo motinos. Matydavau tik tai, ką ji rodydavo — stiprią, rūpestingą, visada pasiruošusią padėti. Bet nemačiau žmogaus už šio vaidmens. Moters su skausmu, nuovargiu, savo poreikiais.

Dabar mama beveik visiškai atsigavo. Vaikšto su lazda, kalba šiek tiek sulėtinta, bet ji gyva ir šalia. Aš atvykstu kiekvieną savaitę. Ne todėl, kad privalau, bet todėl, kad noriu. Skambinu kasdien, tiesiog paklausti, kaip sekasi. Klausiu jos pasakojimų, net jei girdėjau juos šimtą kartų.

Nes supratau: laikas nėra begalinis. Tėvai nėra amžini. Ir vieną dieną gali nebūti galimybės paskambinti, atvykti, pasakyti: «Aš tave myliu».

Pastaruoju metu mama man pasakė:

— Žinai, liga buvo baisu. Bet ji davė man vieną dalyką: sugrąžino tave. Paskutinius metus tu buvai šalia daugiau nei per pastaruosius dešimt metų.

Ji buvo teisi. Ir man gėda, kad prireikė ligos, kad tai suvokčiau.

Vertinkite savo tėvus, kol jie yra šalia. Paskambinkite mamai tiesiog šiaip, ne dėl reikalų, o pasakyti: «Aš tave myliu»!