Idomybes
Maniau, kad mama pensijoje užsiima nesąmonėm, o ji rado aukso gyslą
„Paskutinis kartas!“ – galvojau aš, kai tempiau dėžę su medžiagomis rankdarbiams iš paštomato. O tai vis mano mama su savo aistra makrame pynimui.
Kai išėjo į pensiją, taip ir pradėjo pinti įvairiausias smulkmenas. Tai eglutės žaisliukus, kurie išdalinami pažįstamiems, tai sienos dekorą.
Tačiau aš nesitikėjau, kad būtent man teks užsiversti įsipareigojimą pristatyti įvairias virves, kabliukus ir medinius pagrindus mamai į namus.
Kai tik pagalvojau, kad reikės tampyti šitas sunkenybes, net nupurtė. Na argi silpna pensininkė gali susidoroti su šia užduotimi! Kaip ištikima dukra pažadėjau jai tvarkingai nešioti pageidaujamas dėžes.
Iš pradžių artimiausią paštomatą lankiau kartą savaitėje, paskui dukart. Dabar ten einu kasdien po darbo. Ir einu apsikrovusi, vos panešu. Dėžės didelės ir siaubingai sunkios.
Užtai mama džiaugiasi kaip vaikas. Sėdi paskui apsupta dėžių, pirštais perrinkinėja ryškias virves ir svarsto apie pynimo kokybę.
Jau kreipiausi į ją su prašymu lėtinti tempą, o ji tik moja rankomis.
Negaliu atsistebėti, kur išeina ištisi kilometrai tų virvių! Turbūt išdovanoja savo darbelius, kitaip jie būtų jau užpildę visą butą.
– Na juk aš galiu pensijoje pirkti kažką širdžiai. Juolab tavęs neprašau nė cento, visas medžiagas įsigyju už savo pinigus. Taigi, dukrele, nesiraukyk.
Aš taip dvasiškai ilsiuosi, kai kuriu įvairius daiktus namų jaukumui. Jei tau sunku tampyti dėžes pas mane, aš galiu paprašyti kaimyno. Jis man niekada neatsakys.
Aš, sukandusi dantis, toliau dirbau tiekėja. O paskui vieno vizito pas mamą metu pamačiau ant stalo nedidelį sąsiuvinuką su nesuprantamais pavadinimais, žmonių vardais ir grafa „Avansas“.
Išsigandau, kad vargšę pensininkę įtraukė į sukčių schemą. O mama tik nusišypsojo ir atsisakė paaiškinti.
– Viską sužinosi savo laiku. O dabar atstok nuo manęs su savo klausimais, – įprastai pamojusi rankomis, sušuko mama. – Aš suaugusi moteris ir galiu turėti nedidelių paslapčių.
Sunkia širdimi tą vakarą ėjau namo ir galvojau. Mama lyg ir sveikai mąstantis žmogus, mįslingose schemose anksčiau nedalyvaudavo. Pasakiškų pajamų neturi, brangių pirkinių irgi nepastebėjau. Kokią paslaptį ji tada saugo?
O dar po savaitės mamytė užėjo pas mane į svečius su džiugia naujiena ir dovana.
– Pasveikink mane, nusipirkau sodo sklypą su gerai įrengtu namuku! Vieta tiesiog super – šalia upė, kaimynai padorūs, o koks obelų sodas! O už tavo pagalbą man su tomis dėžėmis paruošiau tau dovanėlę,- tiesdama man aksominį maišelį, guviai burkavo mama.
– Žinau, kad pavargai tampyti mano užsakymus. Tai mano padėka.
Maišelyje pasirodė ažūrinė aukso grandinėlė. Vertinga dovana, kurios paprasta pensininkė tikrai negali sau leisti. Sunėriau rankas ant krūtinės, laukdama paaiškinimo.
Pasirodė, kad pernai mama pasigyrė kai kuriais savo gaminiais draugėms. Vienai padarė įspūdį ir ji užsisakė keletą dekoratyvinių dirbinių. Paskui ja pasekė kita draugė.
Ir štai užsakymai teka lyg upė. Mama patikėjo savo jėgomis ir užsimojo stambesniems gaminiams – kabantiems krėslams, hamakams, vaikiškiems lopšeliams, gėlių vazonams. O tam reikėjo krūvos medžiagų.
Sėdėjau išsišiepusi iki ausų. Mano mama ne sukčiuvienė, o tikra verslininkė. Tokiame garbiame amžiuje sugebėjo įsisavinti naują rankdarbių techniką, dar ir pavertė ją pelningu verslu.
O man reikia labiau ja pasitikėti, o ne kimšti į galvą visokius išsigalvojimus.
Sode mamai bus daugiau erdvės kūrybai, namuke ji jau skyrė vietą medžiagų laikymui. Aš pilnai ją palaikau. Ir daugiau nesiskųsiu, kad mane išnaudoja kaip kurjerį.