Mano penkiolikmetis sūnus kiekvieną dieną po pamokų užtrukdavo. Sakė — biblioteka, treniruotė, mokytojas. Didžiavausi jo atsakomybe. Kol man nepasiskambino mokyklos direktorius ir paklausė: “Kodėl jūsų sūnus praleido pamokas pastaruosius du mėnesius? …

Prieš du mėnesius sūnus pradėjo vis ilgiau likti po pamokų. Anksčiau grįždavo trečią valandą po pietų, dabar šeštą-septintą vakare. Kai klausdavau — kur jis buvo? Ramiai atsakydavo — bibliotekoje ruošėsi kontroliniui. Arba papildomose matematikos pamokose. Arba futbolo treniruotėje.

Aš džiaugiausi. Mano sūnus tapo atsakingas, rimtas, užsiima mokymu ir sportu. Penkiolikos metų daugelis vaikų švaisto laiką, vaikštinėja, žaidžia kompiuterinius žaidimus. O mano sūnus mokosi, tobulėja.

Aš net pasigyriau draugėms — štai, matote, auga teisingai, pats supranta išsilavinimo svarbą.

Vakar man paskambino iš mokyklos. Direktorius. Rimtas balsas: “Turime pasikalbėti apie jūsų sūnų. Skubiai.”

Išsigandau — kas nutiko? Konfliktas? Nepagarbiai elgėsi su mokytoju?

Direktorius sakė: “Jūsų sūnus sistemingai praleido pamokas pastaruosius du mėnesius. Ateina į pirmą pamoką, pažymime jį esant, o vėliau jis dingsta. Grįžta paskutinei pamokai, kad galėtų išeiti namo kartu su visais. Kur jis leidžia laiką nuo aštuonių ryto iki trečios po pietų — mes nežinome.”

Negalėjau kalbėti. Du mėnesius. Kiekvieną dieną. Mano sūnus praleido mokyklą, o aš nežinojau.

Padėkojau direktoriui, padėjau ragelį. Atsisėdau virtuvėje, laukiau sūnaus.

Jis grįžo šeštą vakare, kaip įprasta. Metė kuprinę, šypsojosi: “Labas, mama. Kas vakariene?”

Paklausiau ramiai: “Kur buvai?”

Jis atsakė įprastai: “Bibliotekoje, ruošiausi istorijos testui.”

Pažvelgiau į jį: “Man paskambino direktorius. Pasakė, kad tu nebuvo mokykloje paskutinius du mėnesius. Po pirmos pamokos.”

Sūnus nusigando. Tylėjo. Žiūrėjo į grindis.

Aš pakartojau: “Kur buvai kiekvieną dieną nuo aštuonių iki trijų? Du mėnesius.”

Jis atsisėdo ant kėdės, nuleido galvą. Ilgai tylėjo. Tada pradėjo kalbėti tyliai.

Prieš du mėnesius jis netyčia sutiko savo seną draugą. Jie draugavo pradinėje mokykloje, paskui tas persikėlė su tėvais į kitą rajoną. Atsitiktinai susitiko gatvėje.

Draugas atrodė prastai — liesas, šviesus, su purviniais rūbais. Sūnus paklausė — kas nutiko? Draugas pasakojo.

Jo tėvas mirė prieš metus. Motina pradėjo gerti, prarado darbą. Pinigų nebėra, bute šalta, nėra ko valgyti. Motina geria kasdien, į jį nežiūri.

Draugas metė mokyklą — nėra už ką nusipirkti sąsiuvinių, vadovėlių, uniformos. Sėdi namie vienas, alkanas, sušalęs. Jam keturiolika metų.

Mano sūnus negalėjo praeiti pro šalį. Kitą dieną po pirmos pamokos paliko mokyklą, nuvyko pas draugą. Atsinešė jam maistą, kurį pasiėmė iš namų. Jie sėdėjo kartu, šildėsi, kalbėjosi.

Tada tai tapo kasdienybe. Sūnus atvykdavo į mokyklą, pažymėdavo, kad aš nesužinočiau apie praleidimus. Tada nuvykdavo pas draugą. Atsinešdavo maisto — sumuštinių, vaisių, termoso su arbata. Kartais savo rūbų — striukių, megztinių.

Jie sėdėjo šaltame bute, kur girtuoklė motina miegojo ant sofos. Mano sūnus padėjo draugui su pamokomis, kad šis pernelyg neatsiliktų. Pasakojo, ką jie mokosi mokykloje. Skaitė jam vadovėlius.

Jis sakė draugui — nepasiduok, tu galėsi sugrįžti į mokyklą, aš tau padėsiu.

Kiekvieną dieną du mėnesius mano sūnus praleidinėjo mokyklą. Nevaikštinėjo, nešvaistė laiko. Padėjo draugui išgyventi.

Aš klausiau ir nežinojau, ką jausti. Didžiavimasis — kad mano sūnus toks geras, jautrus. Baimė — kad jis praleido du mėnesius mokymosi. Kaltė — kad nepastebėjau, kas vyksta.

Paklausiau: “Kodėl tu man nesakei? Būčiau padėjusi.”

Jis pažvelgė į mane: “Tu visada sakai — mes vos galą su galu suduriame. Nenorėjau prašyti.”

Mes viena tėvo šeima. Dirbu dviejose darbovietėse, kad mums užtektų. Pinigų truputį trūksta, tačiau gyvename garbingai. Sūnus tai matė, suprato.

Todėl tylėjo. Padėjo draugui iš savo išteklių — atnešė maistą iš namų, drabužių, laiką.

Kitą dieną nuvykau pas tą berniuką. Pamačiau sąlygas, kuriose jis gyvena. Šalta, purvina, girta motina. Vaikas vienas tame košmare.

Paskambinau į socialines tarnybas. Pradėjo aiškintis. Motiną išsiuntė gydytis, berniuką laikinai patalpino į vaikų namus. Gera vieta, šilta, su maistu, su galimybe mokytis.

Mano sūnus jį ten lankosi kiekvieną savaitę. Jie kartu ruošiasi pamokoms. Draugas sugrįš į mokyklą po atostogų.

Direktorius vėl pakvietė mane. Aptarėme situaciją. Sūnus buvo nubaustas formaliai — įspėjimu. Tačiau direktorius man tyliai pasakė: “Jūsų sūnus netinkamai elgėsi, praleisdamas mokyklą. Tačiau priežastis… Tokių vaikų reta. Saugokite jį.”

Praėjo mėnuo. Sūnus atgauna praleistą medžiagą, užsiima papildomai. Pažymiai nukrito, dabar kyla.

Aš žiūriu į jį ir galvoju — jis paaukojo savo mokymąsi draugo labui. Penkiolikos metų jis priėmė suaugusiojo sprendimą — padėti tam, kuris bėdoje. Nepraėjo pro šalį.

Nepritariu praleidimams. Mokykla svarbi. Tačiau suprantu, kodėl jis tai padarė. Ir didžiuojuosi juo. Jis užaugo geru, neabejingu žmogumi.

Kartais galvoju — kiek tokių vaikų aplinkui? Kiek keturiolikmečių sėdi šaltuose butuose, alkani, vieni, nes tėvai geria ar mirė? Kiek iš jų meta mokyklą, nes neturi iš ko nusipirkti sąsiuvinio?

O mes praeiname pro šalį. Nematom. Nepastebim.

Mano sūnus pamatė. Ir nepraėjo pro šalį. Taip, jis praleido mokyklą. Taip, tai buvo neteisinga. Bet jis išgelbėjo draugą nuo vienatvės, šalčio, alkio. Penkiolikos metų jis padarė tai, ko nedaro daugelis suaugusiųjų.

Sakykite tiesiai: jei jūsų vaikas praleidinėtų mokyklą du mėnesius, kad padėtų draugui bėdoje — ar jūs jį bausite? Ar didžiuositės, nepaisant neteisingo elgesio?

Ir kas svarbiau — formalus mokymas ar gebėjimas atjausti ir padėti tiems, kuriems reikia?