Mano vestuvėms tėvai padovanojo mikrobangų krosnelę, o pusseserei – butą

Mano tėvų logika labai įdomi – man per vestuves padovanoti mikrobangę, nes nėra pinigų, o pusseserei butą, juk ji tokia nelaiminga, augo be tėvų. Aš augau su tėvais, tačiau manęs tiek gėrybių neužgriuvo.

Mano tėtis turėjo seserį, kuri kartu su vyru žuvo autokatastrofoje. Liko metukų dukra Diana – mano pusseserė, metais jaunesnė už mane. Ją auginti pasiėmė močiutė, nes tėvai tuomet su vienu vaiku vos sudurdavo galus, antro tikrai nebūtų patempę.

Su laiku mūsų šeimoje gyvenimas pagerėjo. Turtuoliais netapome, tačiau gyvenome visai normaliai. Tai suteikė tėčiui galimybę padėti močiutei ir Dianai. Ir kaip padėjo Dianai – tai atskira istorija.

Visą vaikystę geriausios dovanos buvo Dianai. Už mano ašaras, kodėl pusseserė gavo šaunią lėlę, o aš kokią nors spalvinimo knygutę, mane visi barė.

– Pavydi ji! Dianėlė auga be mamos ir tėčio, jai ir taip gyvenime kliuvo,- griežtu balsu sakė mama.

Bet koks žaislas, kurį aš turėjau, iškart galėjo tapti Dianos nuosavybe, užtekdavo jai tik šniurkštelėti. Jei nenorėjau skirtis su sau brangiu daiktu, mane statė į kampą, kad pagalvočiau apie savo elgesį.

– Man gėda dėl tavęs, sesutei žaisliuko pagailėjai! – barėsi mama, o tėtis ją palaikė.

Meilės Dianai aš nejaučiau, kaip ir gailesčio. Ne dėl žaislų ar dovanų, vaikiškos nuoskaudos ne tokios ilgos, bet todėl, kad Diana augo manipuliuotoja ir apsimetėle. Iš pradžių ji mane erzindavo, pravardžiuodavo, žnaibydavo, o vos gavusi grąžos apsižliumbdavo ir bėgdavo manęs skųsti. Na ir išprašyti visko, ko norisi, ji išmoko labai anksti.

Paauglystėje mes jau nebendravome, buvo pasirinkimo laisvė. Tačiau ji buvo dažna viešnia mūsų namuose. Paprastai jos vizitų metu stengdavausi kur nors išeiti, nors grėsdavo grįžus nerasti ausinių, diskų ar kažko iš kosmetikos.

Su laiku išmokau taikytis su tuo, kad Diana pas mus visada vargšė ir nelaiminga, jos reikia gailėti, visaip padėti, o ji pati – tikras angelas. Ir kad tėvai iki šiol pasiduoda jos vargšės avelės įvaizdžiui ir toliau padeda. Apmaudu, žinoma, bet nieko neįmanoma padaryti.

Praeitais metais aš ištekėjau. Mes su vyru pakankamai brandūs žmonės, mums 28 m. Išsilavinę, dirbantys, žinantys, ko norime iš gyvenimo. Tik štai savo būsto kol kas neturime. Dabar visos pajėgos mestos į darbą, kad sutaupytume pirmą įnašą paskolai.

Per mūsų vestuves, kurias pilnai apmokėjome mes su vyru, mano tėvai padovanojo mums mikrobangę. Aš nesitikėjau brangios dovanos, nes žinojau, kad su pinigais tėvams nelabai. Tėtis išėjo į pensiją, o mama buvo po operacijos, santaupų šeimoje nebuvo.

Aš nenusiminiau, padovanojo ir gerai. Mikrobangų krosnelė – naudingas daiktas, buityje pravers. Atšventėme vestuves, gyvenome toliau. Viskas tekėjo savo vaga, kol šiemet nesusiruošė tekėti Diana.

Per mūsų vestuves ji buvo, tėvai reikalavo, o aš nenorėjau su jais pyktis. Tegu sėdi. Ji elgėsi normaliai, padovanojo neblogų indų rinkinį, todėl pretenzijų jai nebuvo. Atsakomasis gestas buvo kvietimas į jos vestuves. Nelabai mums norėjosi ten eiti, tačiau padorumas, visa kita, reikia nueiti.

Mano tėvai irgi dalyvavo vestuvėse, kaip be jų. Ką jie dovanos, aš nesidomėjau, galva buvo užimta visai kitu. Mes dovanojome pinigus, todėl pergyventi, kad padovanosime vienodas dovanas, kažkaip kvaila.

Bet kai žodį tarė tėtis, kuris kaip nuotakos tėvas vedė ją prie altoriaus, man atvipo žandikaulis. Praleidus visas pagyras, kuriomis jis apibėrė Dianą, pagrindas buvo tai, kad jai buvo dovanoti buto raktai.

Mano tėvai, kurie dėl pinigų trūkumo tikrai dukrai per vestuves padovanojo mikrobangę, po nepilnų metų dukterėčiai dovanoja butą!

Mes su vyru apstulbome, švelniai tariant. Galvoju, puikiai viskas susiklostė, močiutė 100% paliks butą Dianai, nes ją užaugino, tėvai dovanojo jai butą, o aš su mikrobange ir paskola. Nuostabu!

Vyras išvedė mane iš vestuvių, kad nesusibarčiau su tėvais tiesiog vestuvėse. Atidavė dovaną nuotakai ir mes išėjome. Namie pykau pusę nakties, prisiminiau visas vaikiškas nuoskaudas, visus mamos ir tėčio pamokslus, savo vestuves, prieš kurias jie man sakė, kad neturi pinigų. Netikiu, kad per nepilnus metus pensininkas ir mokytoja sugebėjo sutaupyti butui.

Tėvai patys paskambino kitą dieną. Mama išsakė nepasitenkinimą, kad mes taip greitai išėjome, normaliai nepasveikinome Dianos, negražu.

– O jūs gražiai pasielgėte? Man mikrobangę, o jai butą? – sužvėrėjau aš.

– Be mūsų Dianai nėra kas padeda, jai ir taip nelengva. Tavo vestuvėse buvo mama ir tėtis, o mergaitė neturi. Nėra kas duotų jai startą gyvenime!

– O kokį startą gyvenime jūs davėte man? – aš net drebėjau iš įsiūčio.

– Tu nori pasakyti, kad mes su tėvu nieko tau nedavėme?

– Na jau tikrai ne daugiau, nei jūsų mylimai Dianėlei!

Išjungiau pokalbį ir užblokavau tėvų numerius. Apėmė jausmas, kad ne Diana užaugo be tėvų, o aš. Bent jau pagal tėvų elgesį galima daryti būtent tokias išvadas.