Senolis gyveno vienas, kol ant prieangio nerado dėžutės su užrašu: „Tai jums“

Ponas Benetas gyveno kaimo pakraštyje. Jo namas stovėjo visai šalia miško, ir pastaruosius penkiolika metų jis praleido vienatvėje. Išėjęs į pensiją ir matydamas, kaip vaikai persikėlė gyventi į kitas šalis, jis retai su kuo nors bendravo. Senolis priprato prie tylos ir rutinos: rytinės arbatos, laikraščio, darbo sode ir šiltos grikių košės vakarais.

Žmonės jį gerbė, bet beveik nepažinojo. Ponas Benetas mandagiai linktelėdavo parduotuvėje, kartais skolindavo kaimynams įrankius, bet niekada nekviesdavo jų į svečius. Kaimynai jį vadino tiesiog – senelis Benetas.

Ir štai vieną pavasario rytą, išėjęs į prieangį paimti pašto, ponas Benetas pamatė dėžutę. Nedidelę, apvyniotą virvele, su ranka užrašytu užrašu: „Tai jums“.

Jis apsidairė. Niekieno. Nei automobilio, nei garsų. Paimdamas dėžutę, jis nunešė ją į virtuvę ir ilgai stebėjo. Popierius buvo tvirtas, tvarkingai sulankstytas. Dėžutėje – ne daiktai. Laiškas.

– „Sveiki. Nežinau jūsų vardo. Bet aš einu pro jūsų namus kasdien pakeliui į mokyklą. Visada pasižiūriu į jūsų langus. Jūsų gėlės yra nuostabios. Kartais jūs stovite sode ir laistote lysves. Mano mama sako, kad jūs turbūt neturite nieko artimo. Bet aš manau, kad jūs tiesiog nekviečiate nieko pas save. Man atrodo, kad jūs esate geras žmogus. Todėl nusprendžiau parašyti.

– Mano vardas Sofija. Man dešimt metų. Sukūriau jums dovaną. Tiesiog, kad žinotumėte – kažkas jus mato.“

Po laišku buvo padėta maža medinė pelėdos figūrėlė – greičiausiai išdrožta iš šakelės. Netobulai, bet nuoširdžiai. Taip pat buvo flomasteriais pieštas paveikslėlis: vyras sode, mergaitė su kuprine, gėlės.

Senolis Benetas padėjo laišką ant stalo. Kelias minutes jis tiesiog sėdėjo tyloje. Tada ištraukė seną medinę dėžutę ir įdėjo ten figūrėlę. Išėjęs vėl į sodą, tą vakarą prie vartų paliko nedidelį indelį su medumi. Be parašo.

Kitą dieną ten atsirado raštelis: „Ačiū! Medus buvo labai skanus :)“. Dar po dienos – mažas siūlų apyrankė. Dar vėliau – obuolys. Po to – atvirukas.

Ir vieną dieną Sofija pabeldė į vartelius.

– Ar galėčiau padėti laistyti lysves? – paklausė ji, laikydama laistytuvą rankose.

Jis linktelėjo. Nuo tos dienos tylos jo namuose daugiau nebebuvo. Jie dirbo sode, gėrė arbatą, pasakojo istorijas. Po mėnesio jis išmokė ją drožinėti figūrėles iš medžio.

Dabar ant jo prieangio stovi dvi poros batų. O ant sienos – piešiniai. Nes kartais, kad vėl pajustum save reikalingą, užtenka tik vienos dėžutės su užrašu: „Tai jums“.