Mažas berniukas našlaitis meldėsi: „Dieve, prašau, atsiųsk man mano mamą“… Kaip staiga tyloje balsas už jo išgąsdino jį: „Aš tave pasiimsiu“

Mažas berniukas našlaitis klūpojo tylos apgaubtoje bažnyčioje, ašaroms riedant jo veidu, kai jis maldavo Dievo. „Dieve, prašau, atsiųsk man mano mamą“, kai staiga tyloje balsas už jo išgąsdino jį. „Aš tave pasiimsiu“, – tyliai ištarė jis.

Apleidimo skausmas palieka randus, kurių beveik neįmanoma nusakyti žodžiais. Šešerių metų Alanas tai žinojo per gerai. Paliktas prieglaudoje kūdikis, jis augo ilgėdamasis motinos, kurios niekada nepažinojo. Jo jauna širdis laikėsi vilties, ir tą dieną jo malda tapo šauksmu apie išgelbėjimą.

Alanas lėtai apsisuko. Prieš jį stovėjo aukštas vyras, vilkėdamas tamsiu paltu. Jo akys buvo geraširdės, bet liūdnos.

— Ar dažnai čia ateini? — paklausė jis.

Alanas linktelėjo, atsargiai žiūrėdamas į nepažįstamąjį.

— Girdėjau tavo maldą, — tęsė vyras. — Kodėl nori surasti mamą?

Berniukas nuleido akis, droviai tampydamas seno striukės rankovę.

— Nes… aš niekada jos nemačiau. Prieglaudoje sako, kad ji mane paliko, bet aš netikiu. Noriu sužinoti tiesą.

Vyras linktelėjo ir ištiesė ranką.

— Eime į lauką. Nori karšto šokolado?

Alanas neabejotinai jį nužvelgė. Prieglaudoje visada įspėdavo apie pavojingus žmones, bet kažkas šiame žmoguje sakė, kad jis nieko blogo nepadarys. Be to, jis buvo alkanas, o karštas šokoladas skambėjo viliojančiai.

Jie išėjo į šaltą orą, ir vyras nuvedė jį į mažą kavinę už kampo. Jie atsisėdo prie lango, ir Alanas gobšiai gurkštelėjo karšto gėrimo.

— Mano vardas Tomas, — prisistatė vyras. — Aš pažinojau tavo mamą.

Berniukas sustingo.

— Tu… tu ją pažinojai? Kur ji? Ar ji gyva?

Tomas giliai atsiduso.

— Ji buvo mano sesuo, Alanas. Ir ji tavęs nepaliko.

Berniukas plačiai pramerkė akis, rankos pradėjo drebėti.

— Bet kodėl… kodėl ji ne su manimi?

Tomas perbraukė delnu veidą, lyg rinkdamas mintis.

— Ji buvo labai jauna, kai tu gimei. Ir sirgo. Jokio pasirinkimo nebuvo. Ji norėjo, kad būtum saugus, todėl paliko tave prieglaudoje, tikėdamasi, kad tau padės.

Alanas įsikibo į puodelį, stengdamasis suprasti išgirstus dalykus. Širdis plakė taip stipriai, kad atrodė, jog ją gali girdėti visi kavinėje.

— Kur ji dabar? — jo balsas virpėjo.

Tomas linktelėjo galva.

— Ji išėjo… prieš trejus metus. Liga ją nugalėjo.

Karštos ašaros prisipildė berniuko akyse. Jis tylėjo, žiūrėdamas į puodelį.

— Bet jei tu jos brolis, tai… mes šeima? — po ilgos tylos paklausė jis.

Tomas linktelėjo.

— Taip, ir todėl aš atėjau. Aš ieškojau tavęs. Norėjau pasiimti, jei norėtum.

Alanas žiūrėjo į jį plačiai atvertomis akimis. Mintis apie tai, kad jis iš tiesų turi šeimą, kad jis ne vienas šiame pasaulyje, buvo beveik nepakeliamai nuostabi.

— Ar tikrai nori mane pasiimti? — pašnibždomis paklausė jis.

— Taip, — tvirtai atsakė Tomas. — Pažadėjau tavo mamai, kad tave surasiu. Jei sutinki, galime palikti prieglaudą kartu.

Alanas staiga suprato, kad jo malda buvo išklausyta. Jis nesusitiko su savo motina, bet rado tą, kuris buvo pasirengęs jam suteikti namus.

Ašaros vis dar riedėjo jo skruostais, bet dabar tai buvo vilties ašaros.