„Meilėje yra tik vienas veiksmažodis – duoti!“

Kartą aš įėjau į namus, galvoju, tuoj kompiuterį įsijungsiu, o elektros nebuvo. Ir aš atsidūriau visiškoje tamsoje. Atsigulkite kada nors tamsoje, išjunkite visus „pypsinčius“ daiktus, ir užduokite sau tokį klausimą: kas jūs ir kam jūs gyvenate?

Kam jūs gyvenate? Ilgus metus aš negalėjau atsakyti į šį klausimą – vis bėgiojau pro šalį. Kaifavau, gėriau, pešiausi, tvirtinau: „Aš pats svarbiausias“. O pagrindinis tikslas gyvenime yra mylėti. Tai reiškia aukoti, o aukoti – reiškia atiduoti. Schema pati paprasčiausia.

Meilė – tai ne jausmas, o geradarystė. Nereikia degti afrikietiška aistra senutei, kai užleidi jai vietą autobuse – reikia tiesiog tai padaryti…

Pasaulyje nėra nieko svarbesnio už santykius tarp žmonių. Mes gyvename mieste ir mums atrodo, kad darbas yra labai svarbus, materialinė dalis, sėkmė… „Sėkmė“ – nuo žodžio suspėti. Ir štai mes bėgam, bėgam – ir prabėgam pro tai, kas svarbu, pro žmonių veidus…

Jei esi poetas, sėsk, parašyk gerą eilėraštį. Parašyk gerą straipsnį, jei esi žurnalistas. Atrask tai, kas gera, šviesu ir švaru, kad šiame siaube padarytum bent mažą šviesos properšą. Rūkai po septynias suktines per dieną? Surūkyk šiandien penkias. Tai taip pat bus krikščioniška. Judėjimas pirmyn, žygdarbis.

Taip ir visus, visada, nuolatos. Visada šiek tiek kad į pliusą būtų. Šiek tiek geriau, po šiek tiek – kasdieną. Ir prasideda kas? Tampa įpročiu.

Žmoguje viskas – įprotis. „Įprotis, duotas iš viršaus, pakeičia laimę“. Tampa įpročiu daryti gera. Kad bent į gyvenimo galą tapti normaliu žmogumi. Štai ir visa užduotis. Kad visiems su tavimi būtų gera, ramu, paprasta, aišku, be jokios maišalynės, be klausimų.