Mėnesiais tylėjau, kol uošvienė šeimininkavo mūsų bute. Tačiau vieną dieną neišlaikiau, ir nuo to prasidėjo audra, kuri vos nesunaikino mano santuokos

Niekada nemaniau, kad atsidursiu tokioje situacijoje. Visą gyvenimą stengiausi būti kantrus ir supratingas kitiems. Visada sakiau sau: vyresnio amžiaus žmonės tiesiog „turi savas įpročius“. Reikia priimti, nesipykti, nesiginčyti. Tačiau kiek kartų galima užmerkti akis, kai kažkas vėl ir vėl peržengia ribas?

Su vyru gyvename kartu jau penkerius metus. Mūsų gyvenimas yra ramus: abu dirbame iš namų, turime dviejų kambarių butą miesto pakraštyje — be prabangos, bet su dideliu balkonu, kurį tiesiog dievinu. Tai mano maža slėptuvė. Vasarą ten sodinu prieskonius ir pelargonijas, o žiemą kabinu girliandas ir žvakes — sukuriu sau mažą šventę pilkose dienose.

Vyras — geras žmogus, patikimas, tylus. Vienintelis jo trūkumas: jis niekada nemoka pasakyti „ne“ savo mamai.

Uošvienė, Irena, našlė jau daugiau kaip dešimt metų. Ji viena iš tų moterų, kurios įsitikinusios, kad viską išmano geriau už kitus. Ji viena augino sūnų ir iki šiol mėgsta tai pabrėžti. Net ir dabar, kai jau yra pensininkė, ji nemoka tiesiog gyventi sau — visą laiką stengiasi kontroliuoti visus aplink.

Kai ji sužinojo, kad nusipirkome butą, supyko:
— Tai reiškia, kad aš sužinojau paskutinė? Net plano neparodėte!

Aš neprašiau patarimo, bet jau kitą dieną ji atsiuntė mums dešimt nuorodų į straipsnius tokius kaip „Tipinės interjero klaidos“, o paskui atvažiavo ir nuo durų sakė:
— Stalą pastatėte neteisingai. Šviesa iš lango tiesiai į akis svečiams kris.

Tada dar šypsojausi. Pagalvojau: na gerai, tokia jos prigimtis, pripratusi visus mokyti. Pervesiu tai. Bet tai buvo tik pirmasis ženklas.

Labai greitai uošvienė pradėjo elgtis taip, lyg butas būtų jos nuosavybė. Ateidavo be įspėjimo: pirmadienio rytą arba sekmadienio vakarą. Padėdavo maišus ant virtuvės stalo ir sakydavo:
— Atnešiau bigosą. Tikrą, su mėsa. O ne tavo vegetarišką, vaike.

Šaldytuve pradėjo atsirasti jos stiklainiai. Vonioje — jos chalatas ir dantų šepetėlis.

Labiausiai skaudino — vyras nematė tame problemos.
— Na tai juk mama, — ramiai sakė jis. — Ji viena, pati sakėte, kad jai sunku vienai. Ji tegul jaučiasi pas mus kaip namuose.

Taip, aš sakiau, kad jai vieniša. Bet nesakiau, kad ji gali mūsų namus paversti savo filialu.

Paskutine lašo tašku tapo vienas vakaras.

Grįžau po ilgos darbo dienos, tegyvenau apie karštą vonią ir tylą. Tačiau, atidariusi duris, pajutau keptų svogūnų kvapą. Virtuvėje stovėjo uošvienė, maišydama kažką puode.
— O, tu grįžai, — ji pasakė. — Padariau koldūnų. Ir knygas nuo lentynos perkėliau, jos buvo netvarkingos.

Aš apstulbau. Niekas manęs neįspėjo, niekas nepaklausė, ar galima iš viso atvykti. Atsisukau į vyrą, kuris sėdėjo svetainėje su nešiojamu kompiuteriu:
— Ką ji čia daro?

— Na sakiau… Iš remonto liko raktai, tad ir užėjo, — atsakė jis.

Kažkas manyje nutrūko. Atsisukau į ją ir pasakiau ramiai, bet tvirtai:
— Prašau apsirengti ir išeiti. Ir palikite raktus. Tai ne jūsų namai.

— Kaip tu su manimi kalbi?! — šaukė ji. — Aš stengiausi! Norėjau bent šiek tiek padėti, o tu mane varai lauk?!

— Man nereikia jūsų pagalbos. Man reikia tiesiog erdvės, — atsakiau aš.

Ji užtrenkė duris ir išėjo. Vyras tylėjo. Pirmą kartą matė mane tokią.

Vakare ilgai kalbėjomės. Jis suprato, kad jei niekas nesikeis, mūsų santuoka ilgai neišlaikys. Kitą dieną pats paskambino motinai ir paprašė daugiau neateiti be įspėjimo ir grąžinti raktus. Ji įsižeidė ir tris savaites neskambino. O po to vis dėlto paskambino:
— Na gerai, gerai, kad viską išsiaiškinome. Aš juk norėjau tik padėti.

Pagalba — tai viena. O svetimos gyvenimo įsiveržimas — visai kas kita.

Nuo tada pagaliau radome ramybę. Vėl išeinu į savo balkoną, padedu ten arbatos puodelį ir jaučiu: tai mano namai.