Miesto pakraštyje pasirodė paslaptingas nepažįstamasis – jis nekalbėjo, tačiau kiekvieną dieną prie paminklo padėdavo gėlių

Paminklas stovėjo alėjos gale – kuklus, laiko patamsintas, ant granito plokštės vos įžiūrimi užrašai. Vietiniai ją beveik nepastebėdavo. Kadaise jis buvo parko dalis, bet bėgant metams medžiai išaugo, takeliai apaugo žole. Niekas tiksliai nežinojo, kam jis buvo skirtas – ar miesto rajono įkūrėjui, ar kažkokiems pamirštiems didvyriams. Bet vieną dieną viskas pasikeitė.

Pirmasis tai pastebėjo laikraščių pardavėjas. Jis rytais sėdėdavo prie parko įėjimo ir pažinojo visus, kurie praeidavo pro šalį. Ir sykį jis pamatė žmogų. Aukštą, apsirengusį ilgu paltu ir tamsia skrybėle. Jis ėjo lėtai, nekreipdamas dėmesio į praeivius, rankose laikė nedidelį laukų gėlių puokštę.

Kiekvieną dieną, lygiai aštuntą valandą ryto, žmogus ateidavo. Sustodavo prie paminklo, padėdavo gėles ir tylėdamas stovėdavo kelias minutes. Tada taip pat tyliai nueidavo. Jis niekada nekalbėdavo. Niekada neužsibūdavo.

Iš pradžių žmonės laikė jį keistuoliu. Paskui pradėjo domėtis. Vieni bandė su juo pasikalbėti – jis tik mandagiai linktelėdavo. Kiti sekė, norėdami išsiaiškinti, kur jis gyvena – bet vyras kaskart dingdavo skersgatviuose, lyg išmanytų miestą geriau už visus.

Praėjo kelios savaitės. Gėlės prie paminklo nedingo. Kartais ten būdavo geltonų ramunių, kartais rugiagėlių ar paprastų ramunėlių. Ne pirktų, o tarsi surinktų laukuose. Žmonės pradėjo eiti prie paminklo. Vieni tik žiūrėjo, kiti irgi pradėjo atnešti gėlių. Smalsumas virto pagarba. Vietiniai moksleiviai nuvalė granito plokštę, miesto darbininkai sutvarkė takelį, netoliese buvo pastatytas suoliukas.

O nepažįstamasis vis tiek liko tylus. Jis tiesiog ateidavo. Kartą prie jo priėjo moteris. Pagyvenusi, atsargi su šypsena:

– Atsiprašau… Jūs pažinojote tą, kuriam skirtas šis paminklas?

Vyras pažvelgė į ją, šiek tiek palenkė galvą. Tada iš kišenės ištraukė nedidelį lapelį ir padavė jai. Ant jo buvo eskizas. Jauno žmogaus portretas senojo laikotarpio drabužiais. Kitoje pusėje – tik vienas žodis: “Džonas”.

Moteris linktelėjo. Ji prisiminė senelio pasakojimus. Apie jaunuolį, kuris padėjo statyti pirmuosius namus miesto pakraštyje, vakarais rinko vaikus, taisė žibintus, kol vieną dieną pradingo. Sakė, kad išvažiavo, bet kiti tikėjo, jog nutiko kas nors kita. Vardo niekas nebepamena.

Kitą dieną prie paminklo buvo pritvirtinta lentelė: “Atminimui gero žmogaus, kurio vardo nežinojo visi, bet kurio darbai išliko daugelio atmintyje”.

Tylusis nepažįstamasis toliau ateidavo. Ir nors niekas taip ir nesužinojo, kas jis, gyventojai daugiau nebeuždavinėjo klausimų. Nes kartais paprastas veiksmas gali miestui priminti, kas iš tikrųjų svarbu. Ir priminti, kad dėkingumui kartais nereikia žodžių.