Moteris su vokeliu prie mano durų… ir tiesa, kurios nenorėjau žinoti

Aš gaminau vakarienę, kai pasigirdo skambutis į duris.
Prie slenksčio stovėjo moteris, kurią iš karto atpažinau, nors niekada nebuvau mačiusi jos gyvai.
Rankose ji laikė voką, o pirštai drebėjo taip, lyg jis svertų toną.
Ji kelias sekundes tylėjo, o paskui tyliai ištarė mano vardą.
Nespėjau nieko paklausti – ji tiesiog ištiesė voką ir pasakė:
— Tai jūs turite pamatyti pirmoji.
Kai jį atidariau, širdis praleido vieną dūžį.
Viduje buvo nuotraukos… mano brolio.
Bet to, kas jose buvo, aš nepamiršiu niekada.

Atsargiai ištraukiau viršutinę nuotrauką. Mano jaunesnysis brolis Dovydas apkabinęs kažką už liemens. Jie stovėjo balkone, ir jų žvilgsniuose buvo kažkas per daug asmeniško, per daug šilto. Perverčiau toliau. Paplūdimys. Kavinė. Lova. Ir visose nuotraukose šalia jo buvo… mano vyras Tomas.

Atsisėdau tiesiai ant slenksčio, nes kojos nebeklausė.
— Kas… kas tai? — išspaudžiau.

Moteris nuleido akis.
— Aš esu Tomo buvusioji. Ir, panašu, ne vienintelė, kurią jis išdavė.

Ji papasakojo, kad atsitiktinai pamatė mano vyrą ir brolį kartu viešbutyje. Iš pradžių pagalvojo, kad apsiriko. Bet vėliau vis dažniau juos matydavo dviese. O vieną dieną, neištvėrusi, pradėjo sekti.

Klausiau ir jutau, kaip krūtinėje auga kažkas šalto. Ne pyktis – tuštuma. Tuštuma, kurioje griuvo mano šeima ir tikėjimas artimaisiais.

Kai moteris išėjo, sėdėjau virtuvėje iki vėlumos, vėl ir vėl vartydama nuotraukas. Jose nebuvo aistros, greičiau – įprastas artumas, kaip pas žmones, kurie jau seniai kartu. Tai buvo blogiau nei trumpalaikė neištikimybė.

Kitą dieną susitikau su broliu. Sėdėjome parke, ir jis negalėjo pakelti akių į mane.
— Ar tai tiesa? — paklausiau.
Jis linktelėjo.
— Nežinau, kaip taip atsitiko. Iš pradžių jis man padėjo po skyrybų, mes dažnai matydavomės… ir viskas užsisuko. Nenorėjau tau sakyti.
— O jis? — vis dar tikėjausi išgirsti ką nors, kas sušvelnintų smūgį.
— Jis sakė, kad tarp jūsų vis tiek jau seniai nebėra meilės.

Atsistojau ir išėjau, nepasakiusi nė žodžio.

Vakare Tomas bandė kalbėti, bet jį sustabdžiau vienu žvilgsniu.
— Tu mane išdavei du kartus, — tyliai pasakiau. — Kaip vyras. Ir kaip žmogus, kuriam patikėjau savo brolį.

Po savaitės padaviau prašymą skirtis. Su broliu beveik metus nebendravome. Tik mamos laidotuvėse jis priėjo ir sušnibždėjo:
— Atleisk.
Pažiūrėjau į jį ir atsakiau:
— Tai ne tas dalykas, kurį galima atleisti. Tai tas, su kuo tiesiog reikia gyventi.

Nuo tada supratau: baisiausios išdavystės ateina ne iš priešų. Jos ateina iš tų, su kuriais dalinaisi namus, duoną… ir širdį.

O jūs? Kaip pasielgtumėte mano vietoje — atleistumėte dėl šeimos, ar pasirinktumėte save?