Kartą atvažiavau į svečius pas seserį

Kava – tai visada tik dingstis, o visa ko skonį sukuria tik žmonės. Mylimi žmonės sukuria geriausia. Su
cukrumi ar be.

Pasinėriau į grožio atmosferą, paskendau jos minkštoje sofoje. Šunelis iškart atsigulė prie mano kojų.

Mes kalbėjomės, juokėmės, o paskui ji pasiūlė kavos.

„Vėlu jau…“ – pagalvojau aš.

Tačiau su žodžiais „vieną mažą puodelį galima“ man patiekė tikrai mažą puodelį. Gurkštelėjau ir
supratau, kad niekada negėriau tokios kavos.

– Dieve mano, kas čia per kava?! Nieko skanesnio neragavau…

Ji gūžtelėjo pečiais. Parodė pakuotę. Aš įsiminiau.

Neseniai prižiūrėjau jų šunį, kol jie atostogavo. Ir panorau pasidaryti tokios pat. Išbandžiau visus kavos aparato režimus. Pyliau daugiau vandens, dariau stipresnę. Su cukrumi, be cukraus, mažiau cukraus, daugiau. Pienas be lakotozės, paprasta grietinėlė, migdolų pienas, kokosų pienas skirtingomis proporcijomis. Sėdėjau toje pačioje vietoje ir šunelis beveik tokioje pačioje padėtyje. Ta pati kavos rūšis ir net pakuotė ta pati. Tačiau buvo ne taip. Paprasta kava. Nieko ypatingo. Pasirodė, kad ta, kurią mano vyras geria kiekvieną rytą – net skanesnė.

Šiandien mes su sese susitikome kavinėje. Gurkštelėjau iš savo puodelio ir … staiga vidinis kaleidoskopas pakartojo tą patį paveikslėlį…

Jau šalia mašinos, taisydama jos šaliką, pasakojau apie visus savo bandymus pasidaryti tokią pat skanią kavą ir kaip man nieko nesigavo. Nesigavo be jos. NIEKO.

Ji stovėjo priešais mane. 3 metais vyresnė, tačiau visa galva žemesnė ir akys pilnos ašarų (buvo nesuprantama) nuo stipraus vėjo ar nuo žodžių. Tačiau aš supratau svarbiausia. Kava – tai visada tik dingstis, o visa ko skonį sukuria tik žmonės. Mylimi žmonės sukuria geriausia. Su cukrumi ar be.