Motinos laidotuvėse sesuo pasakė: “Pagaliau”. Nesupratau, kol neatvėriau mamos dienoraščio…

Mama mirė sulaukusi 68 metų po ilgos ligos. Paskutinius dvejus metus ja pasirūpinti teko man. Sesuo retai atvykdavo — gyveno kitame mieste, visada atsirasdavo priežastys nevažiuoti.

Laidotuvėse sesuo stovėjo atokiau, be ašarų. Kai atėjo prie karsto atsisveikinti paskutinė, išgirdau jos pašnibždas. Tik du žodžiai, tačiau jie užgavo: “Pagaliau”.

Niekada nebuvome artimos, nors mus viso labo skiria vieneri metai. Aš — klusni dukra, pirmūnė, šeimos pasididžiavimas. Ji — amžina problema. Mama mus traktuodavo skirtingai. Man būdavo šilta, jai — šalta. Galvojau, kad tai teisinga — juk aš stengiausi, o ji ne.

Po laidotuvių sesuo išvyko tą pačią dieną, pasakiusi, kad jai nieko nereikia iš mamos daiktų. Aš likau viena tvarkyti namų.

Po savaitės senajame komode radau krūvą užrašų knygelių. Mamos dienoraščiai per trisdešimt metų. Paskutinis įrašas padarytas prieš savaitę iki mirties. Mama rašė apie tai, kad miršta, niekada nesurasdama jėgų pasakyti tiesą. Apie tai, kad buvo silpna ir žiauri. Kad negalėjo atleisti vyrui ir visą gyvenimą baudė nekaltą vaiką.

Nežinojau, apie ką eina kalba, ir pradėjau skaityti nuo pat pradžių. Tai, ką sužinojau, apvertė visą mano gyvenimą.

Tėvas prieš trisdešimt metų išdavė mamą. Ta moteris pagimdė ir mirė nuo komplikacijų. Tėvas grįžo namo su kūdikiu, maldaudamas nesugriauti šeimos. Mama nusprendė likti, sutiko auginti svetimą vaiką kaip savo. Tačiau negalėjo jo pamilti.

Mano sesuo nebuvo mano sesuo. Ji buvo tėvo dukra nuo kitos moters.

Lapą po lapo mama aprašydavo šaltumo metus. Kiekvieną kartą, žiūrėdama į vyresniąją dukrą, ji prisimindavo išdavystę. Bandė ją mylėti, bet negalėjo. Įžvelgė joje ne vaiką, o išdavystės priminimą.

Prisimenu vaikystę visiškai kitaip dabar. Kai mama man pirkdavo gražias sukneles, seseriai — ką nors paprastesnio. Kai mano gimtadienius švęsdavo iškilmingai, jos — kukliai. Kai mane giriamasi už kiekvieną smulkmeną, ją kritikuojama už viską.

Sesuo augo jausdama, kad nėra mylima, tačiau nesuprasdama, kodėl. Galvojo, kad su ja kažkas ne taip. Sulaukusi šešiolikos pradėjo klausinėti apie mamos keistą elgesį. Mama viską neigė, vadino ją svajotoja.

Sulaukusi aštuoniolikos ji išėjo iš namų. Įstojo į universitetą kitame mieste ir beveik negrįždavo. Mama man sakydavo, kad sesuo beširdė, metė šeimą. Aš tikėjau ir smerkdavau ją už šaltumą.

O ji tiesiog gelbėjosi nuo motinos, kuri negalėjo jos mylėti.

Paskutiniame įraše mama rašė, kad jaunesnioji dukra nežino tiesos, o vyresnioji, tikriausiai, nujautė. Per daug protinga buvo, per daug gerai suprato skirtumus elgesyje. Mama prašė atleidimo už tai, kad baudė mergaitę už tėvo nuodėmę.

Paskambinau seseriai drebėdama. Paklausiau tiesiai — ar ji žinojo. Po ilgos pauzės ji atsakė, kad nujautė nuo penkiolikos metų. Per daug nesutapimų, per akis skirtumas. Ieškojo įrodymų, bet nerado. Galvojo, gal vis dėlto ji paranojikė, gal tikrai su ja kažkas ne taip.

Papasakojau apie dienoraštį. Atsiprašiau už aklus metus. Ji atsakė, kad bandė man paaiškinti kartą, bet aš palaikiau motiną, pavadinau ją pavydžia. Po to pokalbio ji suprato — beviltiška.

Prisimenu tą dieną. Man buvo devyniolika. Sesuo atvyko ir kalbėjo apie mamos keistą elgesį. Aš ją pavadinau nedėkinga.

Praėjo pusmetis nuo laidotuvių. Kartais susitinkame, bandome kurti santykius. Tai sunku po tiek daug metų šaltumo. Bet dabar suprantu jos žodžius prie mamos kapo.

Pagaliau baigėsi melas. Pagaliau ji laisva nuo moters, kuri trisdešimt metų negalėjo jos pamilti.

Kartais klausiu savęs: ar mama kalta? Ji sutiko auginti svetimą vaiką, bet nesugebėjo duoti meilės. Ar turėjo tada pasitraukti, atsisakyti priimti uždavinį, kurio negalėjo atlikti? Ar nekaltas vaikas bet kuriuo atveju gyveno geriau šeimoje, nors ir be motiniškos meilės, nei prieglaudoje? Ir ar kada nors galima atleisti trisdešimt metų šaltumo vaikui, kuris niekuo nekaltas?