Dvynių gimdymas — penktą kartą iš eilės. Ir vėl mergaitės – tėtis laukiamojoje salėje raudojo

Jūs tikite reliatyvumo teorija? O porų dėsniu?

O štai Ania su vyru jau seniai niekuo netiki. Anią paguldė į ligoninę, kai dar buvo nemažai laiko iki gimdymo. Nėštumas buvo sunkus ir gydytojai nenorėjo rizikuoti, tuo labiau, kad į pasaulį turėjo ateiti ne vienas, o du mažyliai.

Būsimai mamytei siūlė planinį Cezario pjūvį, bet ji labai norėjo pagimdyti pati, todėl gydytojai nusprendė pabandyti. Į operacinę visada suspės nuvežti.

Be to, Ana su vyru turėjo sutartį gimdymui, dalyvaujant abiem partneriams. O chirurgai labai nemėgsta, kai operacinėje yra pašalinių žmonių.

Sąrėmiai prasidėjo vėlų vakarą – iškart buvo pranešta sutuoktiniui, kuris atvyko per 20 minučių ir mes juos perkėlėme į priešgimdyvinę palatą.

Kadangi Ana gimdė ne pirmą kartą, ji žinojo, ką turi daryti, elgėsi išlaikytai ir protingai, ir ketvirtą valandą ryto į pasaulį atėjo pirmasis vaikelis.

Mažylė pradėjo iškart rėkti, akušerė pasveikino su pirmosios dukrytės gimimu. Tačiau vietoj įprastinio džiaugsmo, tėtis tik nusišypsojo ir iškart toliau rūpinosi žmona. Dar po 10 minučių gimė ir antroji dukrytė.

Mama laiminga šypsojosi, o štai tik ką iškeptas tėvelis ėmė balsu verkti, ir visai nebuvo panašu, kad iš džiaugsmo. Mes, žinoma, susijaudinome, bet mamytė tik ranka numojo ir pasakė:

Nekreipkite dėmesio, po valandos atsigaus. Tai mūsų penktieji dvyniai ir vėl mergytės. Jis labai norėjo bent vieno berniuko, bet likimas ir vėl nelėmė, tai jis ir susijaudino.

Bet jis labai myli dukrytes ir yra labai geras tėtis, viskas bus gerai.

Ir tikrai – kitą stebėdami  pro langą minią nuostabių mergyčių, vadovaujamų tėčio, rišančių balionus ir šaukiančių, kad ją myli – mes supratome, kad ši šeima tikrai labai laiminga.