Kartą kostarikietis Gilbertas Šedenas ant upės kranto pamatė krokodilą. Jis buvo gyvas, tačiau nejudėjo…

Kartą kostarikietis Gilbertas Šedenas ant upės kranto pamatė krokodilą. Jis buvo gyvas, tačiau nejudėjo.

Jį pašovė, pataikę tiesiai į akį. Krokodilas merdėjo.

Sąžiningąjį Šedeną nuo vaikystės mokė: nieko nepalik bėdoje.

Ir vyras, nors ir bijodamas, įtempė krokodilą į valtį ir parplukdė namo slaugyti. Ištisus 6 mėnesius Gilberto gyvenimas sukosi aplink krokodilą. Jis jį šėrė, girdė vaistus ir… nepamiršdavo apkabinti. Jam davė Počo vardą.

Paprastai, kaip naminiam augintiniui. Krokodilas, anksčiau nepažinęs tokių šiltų jausmų, greitai ėmė taisytis.

Kai roplys pilnai pasveiko, Šedas nuvežė jį atgal prie upės, į laisvę. Atsisveikinimas. Ašaros…

Koks gi buvo vyro nustebimas, kai šis grįžo namo!

Kieme jo klusniai laukė „augintinis“. Jis griežtai atsisakė kur nors eiti! Geriausiu atveju – sutiko gyventi tvenkinyje netoli paties Gilberto. Su sąlyga, kad šis jį lankys – roplys labai prisirišo ir ilgėjosi vyriškio.

Jie pradėjo kasdien kartu plaukioti, žaisti ir apsikabinti, o vėliau pradėjo rengti pasirodymus turistams.

Počo laimingai gyveno iki 2011 metų ir mirė sava mirtimi, nuo senatvės. Šiltą tyrą širdį jaučia net šaltakraujai.