Idomybes

Nė vienas sulaužytas daiktas nevertas sūnaus ašarų

Istorija iš vieno tėvo gyvenimo, kuris vienu momentu suprato, ką reiškia būti tikru tėčiu.

„Vakar per pietus man paskambino mažius iš namų (aš dažnokai dirbu be pietų) ir baisiu balsu pranešė,
kad „mes visiškai atsitiktinai, prisiekiu katinu, sudaužėme tavo objektyvą“. Tarp kitko, kartu su katinu,
kuriuo prisiekė. Objektyvas stovėjo ant palangės ir, kaip aš galvojau, niekam netrukdė. Bet, kai namie
vaikas ir katinas, saugios vietos nerasi. Kas ir buvo įrodyta.

Na, galvoju, grįšiu namo, visiems ausis nurausiu. O katinui ir kiaušus tuo pačiu. O tai žiū koks aktyvus,
kai manęs nėra. Tuo labiau, kad dabar šitas objektyvas kainuoja apie 1000 eurų. Žodžiu, kažkoks
nebiudžetinis žaidimas jiems gavosi.

Į mano klausimą, kas sudužo, liūdnas balsas pranešė, kad „viskas sudužo“. Ir visame kambaryje šukės,
šukės ir šukės.

Mintyse palaidojęs objektyvą ir pasakęs iškilmingą kalbą, vakare įvirstu namo, visas toks rūstus ir
apsigaubęs teisingo kaltųjų baudimo aura.

Persirengiau, nusiprausiau. Paklausiau, kaip „katinas ten strykt…o aš toks link jo…o jis toks op…o aš jam
padėt…o jis ten…o aš…o jis…ir objektyvas nukrito. Štai“.

Na ką, sakau. Dabar man teks parduoti tavo žaislus. Planšetę, kompiuterį, kolonėles, kas ten dar yra, ir
pirkti naują objektyvą.

Mažius tik linktelėjo ir išėjo į savo kambarį. Po kurio laiko žiūriu, tempia kolonėles ant stalo. Kam? –
klausiu. Rinksime tau objektyvui, sako. Ir visas toks liūdnas liūdnas…

Jo kelis traumuotas, jau trečią mėnesį namie sėdi namų mokyme. Tarp keturių sienų. Mes kasdien
darbe, o jis vienas su katinu. Na ir mokytojai dar ateina. O vaikiui 9 metai, pats laikas šokinėti ir lakstyti
po kiemą, o jis namie sėdi. Pagalvojau apie tai ir net širdį suspaudė. Tegu eina viskas po velnių! Ir šukės
bute, ir tas kvailas objektyvas. Už mokslus apibarsiu, jeigu ką. Už nevyriškus poelgius irgi. Už melą. O už
tai…Teprasmenga tos geležėlės su stikliukais !

Nesakiau aš jam blogo žodžio dėl objektyvo, nebariau, nebaudžiau. Tik pasakiau, kad už sudaužyto
objektyvo kainą galima visą jo kambarį Lego konstruktoriumi iškloti. Padarė įspūdį.

O paskui prisiminiau, kaip aš 16-os tėvui mašiną sudaužiau. 1989 rugpjūtis. Jis leido man per kaimą
pravažiuoti, o aš išvažiavau į trasą. Ir iš jos išvažiuojant į šunkelį neapskaičiavau ir, pralėkęs pro tiltelį,
įlėkiau į griovį. Visas snukis persikreipė, mašinai – nuo smūgio, o man – iš baimės. Grįžau namo ir,
pažinodamas tėtušį, laukiau nesilpnų smūgių per organizmą. Jis pažiūrėjo į mane, tylėdamas apsirengė
ir išėjo link mašinos, kuri vis dar riogsojo griovyje. Paskui atvažiavusiems milicininkams paaiškino, kad
pats buvo už vairo ir nesuvaldė automobilio. O man nė žodžio, nė žodelio priekaištų. Tik pasakė –
gyvas? Ir gerai…

Nė vienas sulaužytas, tuo labiau ne specialiai, daiktas nevertas barnių tarp mylinčių žmonių. Ir ką man
besakytų pedagogai-teoretikai, dabar aš pasielgiau teisingai. Kaip ir mano tėtušis. Ir labai noriu tikėtis,
kad panašus į jį. Ir ne tik šiuo poelgiu. Ir mano sūnus bus panašus į mane tuo geru, kuris yra manyje“.

Related Articles

You cannot copy content of this page