Aš labai noriu namo, dukrele, pasiimk mane,- sušnibždėjo moteris

Pagyvenusi moteris sėdėjo balkone ir žiūrėjo kažkur į tolį. Ji niekada negalėjo pagalvoti, kad ateis laikas ir tikra jos dukra varys ją iš buto.

– Mama, na užtenka jau pykti. Tu supranti, kad mums vietos maža, pas mane du vaikai, o mes visi glaudžiamės viename kambaryje, tau ką, anūkėms kambario gaila?

– Aš nenoriu eiti į senelių namus, aš turiu butą. Važiuok su vyru pas anytą, o mane palik ramybėje.

– Tu ką, visai išprotėjai? Tu juk žinai mūsų santykius, aš ten gyventi nevažiuosiu.

Moteris paglostė seną savo katiną ir apsiverkė. Ji nesuprato, kodėl dukra taip su ja elgiasi. Būtų gyvas sutuoktinis, viskas būtų kitaip, manė ji.

– Močiute, tu ką, nemyli mūsų? Tau mums kambario gaila? – pasakė 8 metų anūkė.- Kodėl tu
nenori išvažiuoti, juk mums bus geriau?

Ji suprato, kad anūkė jau kalba motinos žodžiais ir sutiko.

Sekančią dieną ji jau buvo senelių namuose. Dukra žadėjo švarą ir tvarką, kaip namuose, bet viskas pasirodė kitaip.

Ten moteris susipažino su pagyvenusiu vyriškiu, vardu Adolfas, ir nors kažkaip stūmė laiką.

Laikas ėjo, senelių namuose moteris buvo jau 2 savaites, kai netikėtai ją pamatė kaimynė.

– Ką gi jūs čia darote?- paklausė ji. – Kaip taip? Aš taip ir maniau, kad kažkas ne taip, o dukra sakė, kad jūs į kaimą išvažiavote, bet aš supratau, kad savo Rainiuko jūs nebūtumėte išvijusi į gatvę.

– Kaip gi taip? Kodėl gatvėje? Aš labai noriu namo…

– Aš jį pasiėmiau į savo namus, o jūsų dukters aš daugiau nematau. Ruoškitės, mes važiuosime namo. Jums čia tikrai ne vieta! Aš teisininkė ir jums padėsiu.

Moteris greitai su liepsnele akyse susirinko daiktus, o Adolfui pasakė, kad grįš jo, būtinai.

Parvažiavus namo raktų nebuvo ir kaip vėliau paaiškėjo, dukra susiruošė parduoti butą.

Tačiau kaimynės dėka pavyko dukterį pastatyti į vietą ir moteris grįžo į savo butą. Tačiau, nepaisant visų nesklandumų, Adolfo ji nepamiršo ir kai viskas grįžo į savo vietas, ji nuvyko pas jį.