Nenorite sėsti į lėktuvą ar mašiną – atsisakykite kelionės! Tai ne šiaip sau

Nenorite su kažkuo bendrauti – nebendraukite. Nenorite važiuoti ar skristi – atsisakykite kelionės. Tai ne nesąmonės.

Jei nenorite kažkur eiti – neikite. Nenorite su kažkuo bendrauti – nebendraukite. Nenorite važiuoti ar skristi – atsisakykite kelionės. Neverta galvoje perkratyti argumentų, ieškoti pasiteisinimų, versti save, tartis su artimaisiais – tai ypatingas „nenoras“, jį sunku paaiškinti žodžiais.

Tačiau viskas viduje priešinasi – nenoriu! Ir išmintingi žmonės pasitiki šiuo jausmu. Kaip bankininkas Morganas, kuris grąžino bilietą į „Titaniką“ – velniop jį, pasakė, – tą „Titaniką“.

Aš niekur neplauksiu. Man kažkodėl labai nesinori plaukti šiuo laivu. Ir šitas Pierpontas Morganas užgyveno didžiulį turtą, nes klausė savo vidinio balso.

Ir retai galėdavo logiškai paaiškinti savo sprendimus, tačiau jie visada pasirodydavo teisingi. Jis rūkydavo cigarą, dėliodavo pasjansą ir sakydavo tik „taip“ ir „ne“ – galbūt vadovaudavosi pasjansu? Ką jį žino… Bet štai taip jis tapo turtuoliu ir susikrovė nesuskaičiuojamus lobius. Ir gyvybę išsaugojo.

Tačiau gyvybę išsaugojo ir paprastas kūrikas. Jis plaukė „Titaniku“, o paskui perskaitė baisią knygą apie laivo sudužimą. Ir pabėgo pačiame pirmame uoste, netekęs puikaus darbo. Ir taip pat liko gyvas. Darbą, tiesą sakant, jis greitai rado – vėl kūriko. O galėjo lošti biržoje!

Taip, jei mes atsisakysime kelionės ar bendravimo su kažkodėl nemaloniu žmogumi, graušime save. Pinigai prapuolė. Kelionė neįvyko. Pasielgėme kvailai; prasėdėjome namie ir netekome kažko malonaus ar naudingo. O štai kartais geriau pasėdėti namuose, patikėkite.

Intuicija neapgauna, ji senesnė už protą ir mąstymą

Ir būtent intuicijos dėka mūsų protėviai išgyveno baisiais ir pavojingais laikais; ir štai mes gimėme ir gyvename. Kartais nereikia per daug svarstyti, versti save, neigti nuojautą ir kitus keistus, mažai ištyrinėtus dalykus.

Bankininkas ir kūrikas išsigelbėjo; ir ne tik jie. Man dažnai pasakoja tokias istorijas. O Agata Kristi turi visą apsakymų ciklą apie „raudoną signalą“, o ji išgyveno du karus. Ir pavojingas keliones.

Taigi, nenoru tikėti reikia. Tiesiog tikėti ir viskas. Paskui važiuosime, plauksime, skrisime, su kažkuo susitiksime. Nors aš manau – geriau ir nesusitikti. Nebandyti likimo…