Nereikalinga 60-metė

– Knygą skaitai? Gerai tau. Yra laiko… O štai aš nieko negaliu – nei knygos paskaityti, nei pasėdėti, nei pailsėti. Sukuosi kaip voverė rate. Lėja auga lyg ant mielių, nespėjame drabužių pirkti. Mindei algą nurėžė… – Irenos Mikalajūnienės dukra, įsiprašiusi į svečius, patogiai įsitaisė motinos virtuvėje ir ėmėsi skųstis gyvenimo negandomis.

Irena Mikalajūnienė ilgesingai pažvelgė į atidėtą romaną, nebaigtą gerti arbatą ir prakąstą kuklų sumuštinį su daktariška dešra. Jei dukra Neringa pradėjo šią nuobodžią dainą, tai ilgam, kaip rodo praktika. Ir Irena pasiruošė klausytis ilgai…

– Pas Mindę su darbu visai prastai. Kad bent jau etatų mažinimo nebūtų. Jei jis papuls – tada viskas. Ir mano atlyginimas – katino ašaros… – Irena įsitempė, matomai, dukra artėja prie esmės.

Bene pinigų paprašyti nori? Tai kad nėra pinigų. Trys tūkstančiai guli ant lentynos po paklodėmis, bet argi tai pinigai. Irgi ašaros…

– Mama, tai aš va apie ką… Galima, mes pas tave trumpam pagyvensime? Neilgai. Netrukdysime tau, tikrai. Lėja jau didelė, klauso. O mes darbe ištisas dienas…

Tai štai kas, pagyventi… Žinoma, dabar jauniems sunku. Visko norisi – antai kiek gerų dalykų parduodama. Ir į keliones norisi – visas pasaulis jiems atviras, tik pinigų duok.

O kur jų paimti, tų pinigų? Jei jau jaunimas jų uždirbti negali, tai ką apie ją, pensininkę, kalbėti. Ji ir turėjo truputį – ne milijonus, bet vis šis tas. Tai visus dukrai ir jos šeimai atidavė. Ne iškart, žinoma, o palaipsniui. Tai vienam prašė, tai kitam. Taip ir iškeliavo kruvinu prakaitu uždirbtieji negrįžtamai…

– Mama, tai kaip? Ar įsileisi pagyventi? Vis tiek pas tave antras kambarys tuščias – išplėšė Neringa Ireną iš liūdnų minčių. – O mes reikalus pasitaisysime ir paskolą paimsime. A, ką manai, mam?

Irena Mikalajūnienė pakilo nuo kėdės ir atsidususi pastatė ataušusį arbatinį ant viryklės. Arbatinis buvo senas, aliumininis, bet taip kruopščiai nušveistas, kad galima buvo savo atvaizdą matyti.

Ir netgi daryti grimasas, kaip mėgdavo Neringa vaikystėje. Ji prisiminė, kaip seniai seniai pirko šį arbatinį. Dukra pavadino jį garlaiviu – taip skardžiai jis švilpė. Jis ir dabar švilpia, tiesa, tyliau, lyg irgi būtų senstelėjęs ir tapęs nebe toks lengvabūdis…

– Na ką dabar jau, atvažiuokite, gyvenkite. Sutilpsime…- atsiduso Irena. – O ten, žiū, ir viskas susitvarkys.

– Senele, o kas čia? O čia kas? O kaip šitas vadinasi? A? – klausinėjo anūkė Lėja, neatsargiai čiupdama trapias figūrėles, nuo ko Irenai širdis ritosi į kulnus. Tegu tai miesčioniškumas, tačiau ji dievino porcelianinius drambliukus bei balerinas ir rinko juos pasimėgaudama. Kažkodėl jie, šitie niekučiai, ją ramino.

– Atsargiai, Lėjukai, atsargiai! Tai vertingi daiktai! – aikčiojo ji.

– Brangiai kainuoja? – sukluso Lėja.

– Ne, Lėjukai, kainuoja nebrangiai, vertingi sielai!- nusišypsojo Irena Mikalajūnienė.

– A, na gerai, o aš maniau, kad daug pinigų kainuoja,- paniuro mergaitė. – Na nieko, vis tiek viskas greit mūsų bus. O šitą šlamštą mesime į šiukšlyną…

– Ką?! Ką tu pasakei? Kas gi tau tai pasakė? – Irena vos nenukrito nuo kėdės.

– Tėtė pasakė. Na tu juk jau sena, taip, senele? O seni miršta,- mergaitė žiūrėjo į ją nekaltomis žydromis akutėmis ir Irena atlyžo – na ką tu vaikui pasakysi…

Dukters šeima gyveno pas ją jau 3 mėnesius. Ir palaipsniui Irena ėmė suprasti, kad jos namai lyg ir jos, bet jau ne visai. Anksčiau ji turėjo savo ritmą ir savo dienotvarkę. Ankstyvas kėlimasis, ramūs tylūs pusryčiai prie senutėlio televizoriaus, paskui pasivaikščiojimas. Po pietų galima pagulėti ant languotos sofutės su knyga, o prieš vakarienę vėl pasivaikščiojimas, tada serialas ir ėjimas miegoti ne vėliau 9 vakaro…

Po vaikų atsikraustymo viskas apvirto aukštyn kojom. Ryte jokios tau tylos – virtuvėje riksmas, triukšmas, grūstis. Vakare istorija kartojasi. Be to, jaunimas gulasi vėlai, kalbasi garsiai, o jos miegas jautrus, nervingas. Pradėjo Irena blogai miegoti, o pusryčiai ir išvis pavirto bėgimu su kliūtimis. Galų gale pradėjo neštis arbatą su sumuštiniu į savo kambarį, bet ir čia ramybės nėra. Tai Lėja įsiverš nepasibeldusi, tai dukra pašauks…

O čia atsiskleidė nauja aplinkybė. Pasirodo, kad Irena Mikalajūnienė privalo prieš jiems grįžti ant stalo patiekti gatavą vakarienę. Na juk ji namie sėdi, nedirba, viskas teisingai.

– O kas čia tokio? Jai ką, sunku? Mes produktus perkame, ji gamina. Viskas logiška! – tokį žento pokalbį su dukra nugirdo, kartą eidama pro virtuvę.

Na gerai, vakarienė tai vakarienė, susitaikė Irena. Nieko baisaus, ji truputį pakentės, juk visa tai laikina, kai pagalvoji.
Tiesą sakant, su žentu ji niekada nesutarė. Tarp jų buvo abipusė nesantaika nuo pat pradžių.

Garsiai apie tai, žinoma, nebuvo kalbama, tačiau buvo matoma plika akimi. Ypač iš žento pusės – jis jos, švelniai tariant, nė kvapo nepakentė. Irena irgi prie jo su bučiniais nelindo, tačiau, skirtingai nuo jo, su dukters pasirinkimu seniai susitaikė ir į viską žvelgė filosofiškai. Galų gale dukrai su juo gyventi, ne jai!

Laikas ėjo, o Neringai su vyru niekas dėl buto nesisprendė. Savaime juk niekas neišsisprendžia, teisybė? Užtai kaupėsi pretenzijos Irenai. Tai barščiai persūdyti, tai su Lėja nepasivaikščiojo,tai vonią ne laiku užėmė, tai išvis ne ten atsistojo!Irenai, tiesą sakant, ir namuose būti nebesinorėjo. O ir nebe namai pasidarė, o širšių lizdas.

Paskutiniu lašu Irenos kantrybės taurėje buvo krūvelės DVD diskų dingimas, kuriuos buvo padėjusi sandėliuke, tikėdamasi vėliau jiems rasti vietą. Į klausimą, kur jos filmai, žentas tingiai atsakė:

– Ponia Irena, išmečiau. Tvarkėmės šiandien su Neringute, aš ir išmečiau. Kam tą šlamštą kaupti, tiesa?

– Kaip išmetei? Mindaugai, tai juk mano mylimi filmai! Kaip tu galėjai?! Ir išvis, tai juk mano asmeniniai daiktai…- netikėdama savo ausimis, atsakė Irena. Į ką dukters vyras tik vyptelėjo.

Nuo tos dienos Irena stengėsi būti kur nori, tik ne namie. Jos laimei, kaimyniniame name buvo grožio salonas, kuriame skubiai reikėjo valytojos. Baltas skelbimo lapelis ant stulpo tapo jai tuomet gelbėjimosi ratu. Ir jau sekančią dieną ji ėmėsi darbo.
Darbas tapo jos atgaiva. Kolektyvas buvo geras, mergaitės-meistrės paprastos ir nearogantiškos. Niekas nesiskirstė socialiniais statusais ir Irena jautėsi salone lygi su visais, kaip savo lėkštėje. O todėl sėdėjo darbe dieną naktį, kaip sakoma. Juolab namo grįžti jai visiškai nesinorėjo.

O ten buvo po senovei. Dukra, nepatenkinta gyvenimu, žentas amžinai su pretenzijomis ir išlepinta anūkė. O kartą nutiko tai, kas visiškai sutrikdė Ireną ir privertė susimąstyti, kad tiesą rašo internete, jog suaugę vaikai kartais elgiasi, švelniai tariant, egoistiškai.

Kartą vakare grįžusi iš darbo, Irena, bandanti nepastebimai šmurkštelėti į savo kambarį, koridoriuje akis į akį susidūrė su žentu ir dukra.

– Mama, nesupratau, o kur tu dingsti visą laiką? – pasipiktinusi paklausė dukra. – Dieną tavęs nė su žiburiu nerasi.

– Ir dar, mes iš darbo grįžtame, o šaldytuve tuštuma. Mylima uošvienėlė nesiteikė net sriubos ant vandens išvirti. O aš, tiesą sakant, produktus už savo kruvinu prakaitu uždirbtus perku! – pritarė žentas Mindaugas.

– O aš nevalgau jūsų produktų. Ir kur aš dingstu, mano asmeninis reikalas,- sausai atsakė Irena Mikalajūnienė, bandydama praeiti į savo kambarį. Tačiau žentas stovėjo it stulpas.

– Ne, uošvienėle, jūs jau teikitės išklausyti, o paskui bėkite. Jūs neteisi! Mes ir komunalinius mokame praktiškai visus, ir maisto užperkame. O jūs, vietoje to, kad paruoštumėte vakarienę ir paskaitytumėte su anūke, šlaistotės nežinia kur.

– Taip, mama, Mindė teisus. Tavęs nėra namie ištisomis dienomis,- įsižeidusi nutęsė dukra.

– Nuo kada jūs mano bute pradėjote man pastabas sakyti? A? Brangieji mano vaikai?! – Irena vos patikėjo savo ausimis. – Ir ką reiškia šlaistausi? Aš dirbu!

– Ką?! Tu dirbi, o mes tai girdime tik dabar? Na, mama, tu duodi…- dukters pasipiktinimui nebuvo ribų.

– Dar ir dirba… Ponia Irena, jūsų amžiuje reikia serialiukus žiūrėti ir saulėgrąžas ant suoliuko gliaudyti. O jūs „dirbate“… O jeigu jau taip, tai į bendrą biudžetą reikia pinigėlius nešti, o tai taip išeina, viskas ant mūsų pečių,- užtikrintai pareiškė žentas.

– Ant jūsų pečių? Begėdžiai! Aš visus pinigus savo laiku jums atidaviau, padėjau. Dabar gyvenate mano bute ir dar priekaištaujate. Aš ir trupinio jūsų neragauju, jau ir prausiuosi, ir valgau darbe. Namuose tik rytais dantis valausi…

Jauna buvau, tave, Neringa, be vyro tempiau ir nemaniau, kad man visi skolingi… O pagal jus išeina, aš dabar turiu ant savęs nubrėžti kryžių ir išvis negyventi. O jūsų dukra su jumis taip pat pasielgs? Jūs taip ją auklėjate?- karčiai su ašaromis ištarė Irena ir galiausiai nuėjo į savo kambarį…

Praverkė iki pusiaunakčio, o ryte nusiprausė ir išbėgo į darbą. Ką darysi, gyvenimas tęsiasi. O rūpesčius ir nemalonumus lengviau pergyventi su gerais žmonėmis. Vakarais dabar ji grįždavo dar vėliau, kai dukters šeima miega, o kartais ir išvis likdavo salone, laukiamajame ant sofutės…

… O vieną rudens vakarą į saloną nusiskusti užsuko nejaunas vyriškis. Irena tuo metu buvo salėje. Užsimezgė malonus pokalbis, radosi bendrų temų ir interesų. Vyriškis buvo vardu Ignas Petraitis ir gyveno kaimyniniame kvartale. Tą patį vakarą jis pakvietė Ireną į kavinę pavakarieniauti. Ji noriai sutiko, o kodėl gi ne.

Taip užsimezgė maloni pažintis, paskui draugystė. O po pusmečio Ignas Petraitis jai pasipiršo, o ji sutiko. Ir persikėlė pas jį.
Su dukters šeima Irena beveik nebendrauja. Šiaip, reti skambučiai ir trumpučiai pasimatymai. Kartais sutikusi dukrą, jos akyse skaitydavo palengvėjimą ir net džiaugsmą, kad Irena su jais nebegyvena. Suvokti šį faktą buvo skaudu ir apmaudu, bet ką padarysi… Juk nevysi jų jėga. Jie savo pasiekė…

Tačiau gyvenimas tęsiasi. Tęsiasi jis ir Irenai, tik kitaip. Kaip moteriai ir mylimai žmonai. O ką? Juk 60-ies galima ne tik serialiukus žiūrėti ir saulėgrąžas ant suoliuko gliaudyti, o dar būti laimingai ir patenkintai. Galbūt, žinoma, ne viskas prasideda tokiame amžiuje, tačiau dar ne viskas baigiasi! O ką jūs apie tai manote?