Niekada nevėlu. Niekada neanksti

Moterys draugavo dar nuo studentiškų laikų.

Kartu mokėsi kulinarijos technikume ir „šaudėsi“ viena iš kitos kelnių kostiumus. Persipiešdavo iš žurnalo Burda Moden modelius, siekdamos kombinavimo aukštumų. Medžiojo aviatoriaus akinius. Konspektavo viščiuko tabaka ir žirnių sriubos paruošimo technologijas, paraštėse dėdamos šauktukus. „Į sultinį, išvirtą iš kiaulienos šonkaulių, dėti mirkytus žirnius ir 1-2 arbatinius šaukštelius cukraus skonio sprogimui.“

Būrė iš vyšnios šakelės ir kryžiavo viena už kitą rašaluotus pirštus laikydamos egzaminus.

Paskutiniame kurse abi ištekėjo ir užsisuko: vystyklai, pieno virtuvėlės, lopšeliai, darbas valgyklose, mokyklų rikiuotės ir pionierių stovyklos.

Kraustymasis, plytelių klojėjų paieškos ir paukščių pieno ruošimas. Žiema, vasara, dvi žiemos iš eilės.

Saulė, lietus, lapkritis. Mokyklinis valsas, Mendelsono valsas, drebantis balsas telefono ragelyje: „Mama, tu tapai močiute“. Paskui jų namuose pasidarė truputį tyliau, vaikai išsikraustė ir ėmė auklėti savo vaikus.

Draugės išėjo į pensiją.

Pasikeitė akinius, tapetus, šukuosenas. Išmoko kepti meškiukus „Barnius“ ir šokoladinius sausainius a la Oreo.

Tais metais nutiko nepataisoma. Jų vyrai išėjo, nepalikę nei atgalinio adreso, nei raštelio, nei vilties dar kartą susitikti. Vienas nepabudo, nors iš pat ryto planavo stiklinti balkoną, kitas persišaldė žvejyboje, bandydamas atpainioti valą šaltame rugsėjo vandenyje, ir mirė sekančią dieną.

Iš pradžių moterys, susitikusios kapinėse, lingavo ir tyliai verkė, kiekviena įsikniaubusi į savo sielvartą.

Paskui, kai skausmas šiek tiek aprimo, ėmė kalbėtis. Iš pradžių apie tai, ką geriau pasodinti ant kapų: našlaites ar serenčius.

Paskui apie anūkų išdaigas ir maudžiančius sąnarius. Vieną tokią dieną Meškauskienė sausai nusivalė akis ir pasiūlė įkurti savo verslą. Pavyzdžiui, kavinę. Draugė nepatikliai paskaičiavo ant pirštų, gal metus, o gal santaupas ir reziumavo, kad jau per vėlu. Meškauskienė numojo, pamanyk, šešiasdešimt.

Išsitraukė sąsiuvinį ir greitai surašė meniu.

Jos atsidarė po dviejų mėnesių ir žmonės ėmė plaukti minia. Gandas apie jų barščius, cepelinus ir kepsnį pasklido akimirksniu. O ir kainos, juokas pasakyti – žirnių sriuba – euras penkiasdešimt, virtinukai – du, kepsniai – nuo 4 iki 5.

Po 6 metų draugės išsipirko patalpas. Po 7-erių įsigijo automobilį, gavo teises ir išvyko į kelionę.

Pabuvojo Paryžiuje, Romoje, Budapešte. Apvažiavo Rumuniją ir Bulgariją. Paragavo taratoro, giuvečo ir kavarmos. Mamalygos, supjaustytos siūlu, ir varškės apkepo „alivenč“ be cukraus ir miltų.

Šiemet joms sukanka 70. Moterys jau susigalvojo dovaną. Atidirbs sezoną, įsimes į mašiną kedus su šortais ir patrauks į Graikiją. Juk gyvenimas atėjus senatvei nesibaigia. Tiesiog įgauna kitą skambesį, turinį ir prasmę.