Niekas nesuprato, kodėl aš pasiėmiau iš senelių namų svetimą senutę

Draugai, kolegos ir pažįstami nenustojo stebėtis. Vienas bendradarbis net pirštu pasukiojo prie smilkinio. Juk kiti įsivaikina vaikus iš vaikų namų, o čia…svetima pagyvenusi moteris. Tačiau aš didžiuojuosi savo poelgiu ir visiškai jo nesigailiu!

Prieš metus aš netekau savo mamos, o mano dukrelės – močiutės. Mums labai jos trūko. Mes nusprendėme pakeisti vienišos senolės gyvenimą, juk turime tam jėgų, galimybių ir noro.

Šią močiutę mes gerai pažinojome. Tai mano mokyklos laikų draugo mama. Deja, jis tragiškai žuvo. Motinai po šio įvykio pašlijo sveikata, ji, nebegalėdama savimi pasirūpinti, atsidūrė senelių namuose.

Aš ja rūpinausi visą šį laiką, o paskui ir kilo toji idėja apgyvendinti ją pas mus. Pasitariau su mergaitėmis. Jaunesnioji net sušuko iš džiaugsmo: „Valio, mes vėl turėsime močiutę!“

Senolė, išgirdusi pasiūlymą, net apsiašarojo. Padėjome jai susikrauti negausią mantą. Dabar gyvename visos kartu. Mes ją labai mylime, o ji mus.

Mūsų močiutei jau greitai aštuoniasdešimt, tačiau ji yra guvi ir energinga, visada geros nuotaikos. Ji kasryt kepa mums skaniausius blynelius. Mūsų šeima laiminga, pasipildžiusi tokiu nuostabiu žmogumi.