Pagyvenęs veteranas kasdien laisto gėles ant bevardžių kapų: priežastis, kodėl jis tai daro, sujaudina iki ašarų

Kiekvieną rytą, kai pirmieji saulės spinduliai atsargiai prasiskverbia pro tankią medžių lapiją, jis lėtai eina tvarkingu takeliu tarp kapų eilių. Vienoje rankoje – metalinė laistymo skardinė su vandeniu, kitoje – nedidelis šepetėlis, kuriuo kruopščiai valo akmenis nuo prilipusių dulkių. Žmonės, atsitiktinai užklydę tuo metu į kapines, visada su nuostaba stebi šį pagyvenusį vyrą. Jis neskubėdamas sustoja prie kiekvieno bevardžio akmens, kruopščiai laisto gėles ir kurį laiką stovi tyliai, tarsi prisimindamas kažką svarbaus.

Jo vardas Tomas. Jam 87 metai. Jis yra veteranas, žmogus, kuris matė karą ir žinojo gyvenimo kainą.

Vietiniams jau seniai nepaslaptis šis keistas ritualas, tačiau nedaugelis žino, kodėl jis diena iš dienos ateina į kapines ir rūpinasi kapais, kuriuose nėra vardų, tik laiką pasiglemžę akmenys. Daugelis mano, kad tai tiesiog sena įpročio išraiška, būdas paįvairinti vienišas dienas. Tačiau tiesa, slypinti šioje kasdienėje veikloje, sukrečia į giliausias širdies kerteles.

Kartą jaunas žurnalistas, eidamas pro kapines, pastebėjo Tomą ir nesusilaikė nepastebėjęs:

— Atleiskite, pone, kodėl tai darote? Ar pažinojote šiuos žmones?

Senasis vyras, nenuleisdamas akių, akimirkai sustingo, o paskui tyliai atsakė:

— Ne, aš jų nepažinojau. Tačiau galbūt vieną dieną jie pažino mane.

Žurnalistas, sutrikęs tokiu atsakymu, prisėdo ant suoliuko šalia ir atidžiai pažvelgė į senąjį karių. Tomas, pastebėjęs jo susidomėjimą, atsiduso ir pirmą kartą per daugelį metų nusprendė papasakoti savo istoriją.

Jaunystėje jis buvo paprastas karys, kuris išėjo į karą su dešimtimis tokių pat jaunuolių – visiškai jaunų, kupinų gyvenimo ir vilčių. Jie negalvojo apie mirtį, tikėjo, kad viskas greitai pasibaigs, kad jie sugrįš namo pas savo motinas, žmonas, vaikus. Tačiau likimas sudėliojo kitaip.

Vieną dieną jo būrys pateko į pasalą. Tomas buvo vienas iš nedaugelio, kuris išgyveno. Jis buvo sužeistas, bet išliko gyvas. Tuo tarpu tie, kurie buvo šalia, jo draugai, jo bendražygiai, tie, su kuriais jis dalijosi duona ir laiškais iš namų, liko ten, lauke, tarp purvo ir šalčio. Jie neturėjo galimybės palikti nieko, išskyrus atsiminimus. Jų pavardės dingo iš oficialių sąrašų, jų šeimos negavo net žinios. Jie tapo tiesiog „dingusiais be žinios.“

Kai karas baigėsi, Tomas grįžo namo. Jis bandė gyventi įprastą gyvenimą, bet giliai sielos gelmėse žinojo, kad kažkas prarasta, kad jo skola prieš tuos, kurie negrįžo, dar nėra įvykdyta.

Ir vieną dieną, atsitiktinai užėjęs į senąsias kapines, jis pamatė bevardžių kapų eiles. Niekas neprižiūrėjo jų, niekas nepaliko čia gėlių. Jie stovėjo viso užmarštįje. Tomas tada pagalvojo: **„O jei čia jie? O jei tarp šių akmenų yra tie, kuriuos pažinojau? Tie, kurie paaukojo save, kad galėčiau sugrįžti?“**

Nuo tada jis ateina čia kiekvieną dieną. Jis rūpinasi kapais taip, kaip rūpintųsi savo ginklų brolių paskutinės poilsio vietos. Nes jei apie juos niekas nebeprisimena, tai jie miršta dvigubai.

Žurnalistas ilgą laiką tylėjo, apmąstydamas tai, ką išgirdo. Jo akyse atsirado ašaros, bet Tomas tik nusišypsojo ir tyliai pridūrė:

— Aš žinau, kad vieną dieną ir manęs neberasi. Ir galbūt niekam nebebus rūpi mano kapas. Bet kol gyvenu, prisiminsiu. Nes tai vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti jiems.

Nuo tada Tomo istorija išplatėjo mieste. Žmonės pradėjo dažniau pastebėti jį, tačiau jau nebe kaip senuką, rūpindamiesi bevardžiais kapais, bet kaip žmogų, saugantį tų, kuriuos pasaulis taip lengvai pamiršo, atminimą.

Dabar kartais į kapines ateina ir kiti – kas nors palieka gėles, kas nors tiesiog sustoja priešais senus akmenis, skaitydami užrašus, nukentėjusius per dešimtmečius. Ir tuose tylantis momentuose, vėjo lengvai šnarančiuose garsais, rodos, kad pamirštieji nebėra tokie vieniši.

O Tomas tęsia savo kelią – su laistytuvu ir šepetėliu, su tyliu šypsniu ir neišblėstančiu atsidavimu tiems, kurie kadaise buvo jo gyvenimo dalis. Nes tikroji atmintis gyvena ne antkapuose, o veiksmuose. Ir kol jis čia, jo draugai yra gyvi.