Nesugebėjau laikytis žodžio, duoto mamai prieš jai paliekant šį gyvenimą

Penkerių man teko greitai suaugti. Mama susilaukė mergaitės. Svajojau apie sesę, klausiausi, kaip ji kruta mamos pilve, tačiau kai pamačiau ją pirmąkart, man pasidarė baisu.

Sunkus gimdymas išsunkė visas mamos jėgas. O sesers medicininėje kortelėje atsirado įrašas – cerebrinis paralyžius. Tai buvo nuosprendis. Ir gydytojas, kuris priėmė gimdymą, ir kiti specialistai mano tėvams pasakė, kad Ainė negalės vaikščioti, o protinis išsivystymas bus geriausiu atveju 4 metų vaiko lygio.

Tėtis ir mama nusprendė pasiimti Ainę namo, jie netikėjo gydytojais ir vylėsi pastatysiantys sesę ant kojų ir išgydysiantys.

Tėvas sugebėjo iškęsti bemiegių naktų pragarą tris su puse metų. Po to jis prarado tikėjimą medicinos pasiekimais ir tuo, kad Ainė kada nors jį pažins. Tėtis pasakė: „Stebuklų nebūna. Aš taip nebegaliu“.

Sekančią dieną jis paprasčiausiai nebegrįžo namo. Kai paklausiau mamos, kas jam nutiko, ji liūdnai atsakė: „Jam labai sunku su mumis, tėtis išėjo…“

Po to jį mačiau tik kartą. Mes pasakėme vienas kitam keletą žodžių suprasdami, kad tapome svetimais. Mama jo nesmerkė, o aš dažnai žliumbdavau naktimis, prisimindama savo laimingą vaikystę iki Ainės gimimo.

8-erių mano sesuo pradėjo mane atpažinti. Ji tai darydavo kaskart, kai aš prieidavau, o su mama netgi bandė bendrauti. Ainė galėjo pati pavalgyti, tačiau tai darė lyg mažas vaikas. Mes stengėmės ją maitinti, kad paskui nereikėtų tvarkyti visur išmėtyto maisto.

Žinoma, mama neturėjo laiko man. Ji plakė save dėl nesėkmingo nėštumo, dėl to, kad negali padėti Ainei, dėl to, kad išėjo tėtis…

Man dar buvo likę metai mokykloje, kai mūsų bute vėl nuskambėjo baisios ligos pavadinimas. Mamai aptiko vėžį. Liga leido pagyventi dar pusmetį, o visas krūvis gulė ant manęs.

Tėvo tėvai visiškai nesidomėjo, kaip mes gyvename, o mamos nebuvo pajėgūs mums padėti, kadangi patys sunkiai judėjo po namus.

Nuėjau dirbti siuvėja. Įgyti specialybę nebuvo jokios galimybės. Dieną Ainę prižiūrėdavo slaugytoja iš socialinės tarnybos. Ji išeidavo likus 2 valandoms iki man grįžtant iš darbo.

Kiekvienas vakaras praeidavo vienodai. Aš prausdavau Ainę, keisdavau sauskelnes, maitindavau ją, virdavau maistą rytdienai ir be jėgų griūdavau lovon, o naktį kelis kartus prišokdavau prie sesers.

Aš su niekuo nesusitikinėjau, mano niūrios veido išraiškos visi šalinosi, net darbe meistrė stengdavosi kuo mažiau su manimi bendrauti, spręsdama visus broko dėl mano kaltės klausimus.

Socialiniai darbuotojai ne kartą siūlė atiduoti Ainę į specializuotą ligoninę, bet aš jiems atsakydavau, kad pažadėjau mamai nepalikti sesers.

Po kelerių metų, išgirdusi eilinį pasiūlymą, atsakiau svetimu balsu: „Pasiimkite…“ Nesugebėjau laikytis žodžio, duoto mamai prieš jai paliekant šį gyvenimą, tikiuosi, ji man atleis…