– Pasiimk mane namo, vakare pasėdėsime, pabendrausime…

Tėvas jau 3 mėnesius gulėjo ligoninėje, pastoviai stebimas gydytojų; virtinė begalinių procedūrų, tyrimų, injekcijų, lašelinių…

Jo būklė tai truputį gerėdavo, tai truputį blogėdavo, tai vėl reikalaudavo stabilizavimo ir aktyvesnio gydytojų įsikišimo.

Kiekvieną kartą atėjęs pas jį mačiau, kaip tėvas pavargo nuo baltutėlių ligoninės sienų, medicinos kvapų, apstatytų aplink jį prietaisų, ištampytų laidų ir šmėsčiojančių gydytojų bei slaugytojų veidų.

Kartą, kai atėjau pas jį eilinį kartą, po pietų, tėvas atrodė neblogai, o budintis gydytojas pasakė, kad tėtis šiandien pradžiugino savo dinamika. Pasakė jis tai palatoje, į ką tėvas nusišypsojo ir silpnai numojo ranka:

– Kokia ten dinamika!..

O paskui, pasukęs į mane galvą, paprašė:

– Tu pasiimk mane namo, vakare pasėdėsime, pabendrausime…

Klausiamai pažvelgiau į gydytoją, o šis gūžtelėjo pečiais:

– Na nebent iki sekančių procedūrų, atvežkite tėvą vienuoliktai valandai rytoj. Kartu su tėvu mes nusileidome prie mašinos ir nuvažiavome namo.

Ten pasodinau tėtį į jo „bibliotekos“ fotelį, kaip jis visada jį vadindavo, užkaičiau arbatos, atnešiau puodelius į kambarį, atsisėdau priešais tėvą ir mes neskubėdami ėmėme gurkšnoti, prisimindami įvairias istorijas iš mūsų gyvenimo.

Pasąmonėje aš jaučiau, kad tai atsisveikinimo vakaras, todėl nepertraukinėjau tėvo, klausydamasis to, ką jau daug kartų girdėjau. Mačiau, kad tėvui buvo malonu prisiminti savo gyvenimą, draugus, kolegas, giminaičius.

Man atrodo, jis irgi suprato, kad tai paskutinis mūsų susitikimas, tačiau daug pokštavo, juokėsi ir džiaugėsi, kad yra tarp savų sienų, su manimi.

Jau vėlų vakarą tėtis paprašė seno albumo su fotografijomis ir ėmė neskubėdamas žiūrinėti nuotraukas.

Jis sustabdydavo žvilgsnį ties kiekvienu, apie kažką susimąstydavo, kartais šypsodavosi, kartais apniukdavo, prisiminimais skriedamas į jaunus ir brandžius metus.

Paguldžiau tėvą miegoti ten pat, bibliotekoje ant sofos, jis pats manęs to paprašė. Bijodamas, kad naktį jam kažko prireiks, įsitaisiau jo fotelyje ir užsnūdau. Pabudau su pirmaisiais saulės spinduliais ir jausmu, kad kambaryje esu vienas.

Pakilau nuo fotelio ir pamačiau, kad tėvas guli ramia išraiška veide, tačiau šiek tiek nenatūralia poza. Jo širdis jau nebeplakė.

Laidotuvės praėjo pakankamai ramiai. Kai lydėjau tėtį į paskutinę kelionę, prieš mano akis buvo paskutinio vakaro paveikslas, toks nuostabus mūsų bendravimas, kurį aš priėmiau kaip tėvo palaiminimą, kaip gerą atsisveikinimą su manimi…

Džiaugiausi, kad dovanojau tėvui tą vakarą, kad jis nemirė tarp ligoninės sienų, o savo namuose, paskutinį kartą prisiminęs viską, ką norėjo prisiminti ir tyliai užmigo, palikęs mane vieną.

Turbūt taip ir reikia išeiti iš gyvenimo, paliekant artimųjų atmintyje liūdną, bet šiltą pėdsaką…