Po to, kai motinai sukako 84 metai, ji ėmė durniuoti ir aš ją atidaviau į privačius senelių namus. Aš bijojau savo pažįstamų, draugų smerkimo

Aš bijojau savo pažįstamų, draugų smerkimo. Pergyvenau dėl savo motinos: ar jai bus gerai pensione?
Tačiau pastarasis jos išsišokimas buvo paskutinis lašas.

Kai aš grįžau iš darbo ir atėjau iki savo buto, pamačiau atidarytas duris. Aš iškart įbėgau į butą ir girdžiu, kad vonioje liejasi vanduo.

Užeinu į vonios kambarį, o ten pačioje vonioje guli visi viršutiniai drabužiai iš prieškambario, ant jų liejasi vanduo, tame tarpe ir ant grindų.

Mano motinos niekur nėra. Kur eiti? Kur jos ieškoti?

Ėmiau eiti per kaimynus. Viena kaimynė pasakė, kad matė mano motiną sėdinčią ant suoliuko kartu su kitomis bobutėmis prie pirmos laiptinės.

Aš iškart bėgte ten. Pamačiusi ją, ėmiau bartis. Bobulės žiūri į mane kreivai. Juk iš pokalbių ir iš pirmo žvilgsnio mano motina normali, tik jos nežino,kaip ji gali durniuoti.

Nuvedžiau ją namo ir pradėjau galvoti, ką man su ja daryti: aš jau bijau ją bute palikti. Vanduo dar niekai, o jei dujos? Pastoviai jos prižiūrėti aš negaliu: dirbu.

Darbe aš irgi normaliai dirbti negaliu. Visą laiką ant nervų, pergyvenu: o jei su ja ar su butu kas nors
nutiks?

Po to, kai motinai sukako 84 metai, ji pradėjo „nusišnekėti“: tai pas ją į svečius kažkokie žmonės ateina, kurių iš tiesų nėra, tai ji paims ir išmes visus apklotus į laiptinę. O dabar štai atsuko vandenį ir sumetė į vonią drabužius…

Todėl internete pradėjau ieškoti privačių senelių namų ir aptikau vienus. Patiko, kad toks pensionas specializuojasi su tokiais probleminiais pagyvenusiais žmonėmis. Ten ją ne tik prižiūrės, pamaitins, bet ir galės suteikti medicininę pagalbą.

Todėl buvo nuspręsta…

Taigi, mano motina jau beveik metus randasi šiame pensione. Jūs žinote, aš ramiau atsikvėpiau.

Mano asmeninis gyvenimas ėmė tvarkytis. Aš ėmiau ramiai dirbti. Mano mintys susidėliojo į vietas.

Per kiekvienas išeigines aš lankau savo motiną. Ir dabar aš tiksliai žinau, kad jai viskas tvarkoje.