Prieš keturiasdešimt trejus metus aš ištekėjau iš išskaičiavimo, tačiau atsitiktinis susitikimas po daugelio metų privertė mane suabejoti visu savo gyvenimu…

Prieš keturiasdešimt trejus metus aš stovėjau prieš pasirinkimą. Du vyrai, du skirtingi gyvenimai.

Vienas — mano bendraamžis, studentas iš gretimo bendrabučio. Susitikome šokiuose, įsimylėjome iš karto. Jis rašė man eiles, dovanojo lauko gėles, garsiai svajodamas, kaip mes gyvensime. Jokių garantijų, jokio stabilumo. Tik jaunystė ir jausmai.

Kitas — inžinierius iš gamyklos, septyniais metais vyresnis. Butas, automobilis, gera alga. Tėvai pritarė, draugės pavydėjo. Patikimas žmogus, tvirtas petys.

Mano tėvai primygtinai reikalavo, ir aš pasirinkau patikimą.

Savaitę iki vestuvių parašiau pirmam laišką. Paaiškinau, kodėl išeinu. Prašiau atleisti. Rašiau, kad myliu jį, bet meilė neišmaitins vaikų. Kad darau teisingą pasirinkimą, net jei širdis sako kitaip.

Neišsiunčiau. Bijojau. Paslėpiau knygoje ir pamiršau.

Po mėnesio po vestuvių pastebėjau, kad laiškas dingo. Išknisau visas knygas — neradau. Nusprendžiau, kad per atsitiktinumą išmečiau kraustydamasi.

Gyvenimas su vyru buvo normalus. Nei geras, nei blogas — normalus. Užauginome du vaikus, pastatėme sodybą, nuvykome prie jūros. Jis neįžeidinėjo, negėrė, parnešdavo algą. Aš nesiskundžiau.

Ar aš jį mylėjau? Nežinau. Pripratau. Gerbiau. Vertinau. Tikriausiai tai pakanka santuokai.

Kartais naktimis prisimindavau lauko gėles ir eiles. Bet ryte keldavausi ir ruošdavau pusryčius.

Vyras mirė prieš aštuonerius metus. Širdis. Liko viena mūsų bute su nuotraukomis ant sienų ir vakaro tyla.

Vaikai užaugo, išsikraustė. Skambina sekmadieniais, atvyksta per šventes. Normalūs santykiai. Normalus gyvenimas.

Pernai vasarą ėjau į turgų pirkti daržovių. Šeštadienis, liepa, karštis. Rinkausi pomidorus iš pažįstamos pardavėjos.

Ir pamačiau jį.

Senstantį, žilą, bet iš karto atpažinau. Ta pati šypsena, tas pats galvos pasvirimas. Keturiasdešimt trys metai — o atpažinau per sekundę.

Jis taip pat mane pamatė. Sustojęs vidury eilės, sustingęs su obuolių maišu rankoje.

Mes stovėjome ir žiūrėjome vienas į kitą. Žmonės mus aplinkui ėjo, stumdėsi, keikėsi. Mes nepastebėjom.

Jis pirmas priėjo. Paklausė, kaip aš. Atsakiau, kad normaliai. Jis pasakė, kad pusmetį kaip sugrįžo į miestą — žmona mirė, vaikai toli, norėjosi į gimtinę.

Pasiūlė užsukti į kavinę. Pasėdėti, pasikalbėti. Aš sutikau.

Mes sėdėjome tris valandas. Kalbėjome apie viską — apie vaikus, apie darbą, apie sveikatą, apie praeitį. Jis pasakojo apie savo gyvenimą, aš apie savo. Du vyresnio amžiaus žmonės mažoje kavinėje, du vienas kitam svetimi žmonės su bendra jaunyste.

Prieš išeinant jis prabilo. Ištraukė prasegtą paltą. Išsitraukė keturgubai suskliaustą lapą, pageltusį nuo laiko.

Padėjo priešais mane.

Aš jį išskleidžiau. Atpažinau savo rašyseną. Dvidešimtmetės merginos, apvalios raidės, naivūs žodžiai.

Mano laiškas. Tas pats, kurio neatsiunčiau. Kuris dingo po vestuvių.

Rankos pradėjo drebėti.

Aš paklausiau, iš kur jis gavo tą laišką.

Jis atsakė, kad rado knygoje, kurią jam padovanojau. Iškrito atsitiktinai, po savaitės nuo mano vestuvių.

Aš prisiminiau. Poezijos knyga, jo mėgstamas poetas. Padovanojau atsisveikinimo metu. Ir pamiršau, kad ten paslėpiau laišką.

Jis išsaugojo jį keturiasdešimt tris metus.

Aš žiūrėjau į pageltusį lapą ir negalėjau kvėpuoti. Paskui pastebėjau apačioje, po mano žodžiais — kito raštas. Jo raštas.

Papildymas. Kelios eilutės, parašytos kitomis rašalais.

Aš perskaičiau.

Jis tame pačiame lape man atsakė. Tą pačią dieną, kai rado laišką. Rašė, kad supranta mano pasirinkimą. Kad neturi pykčio. Kad lauks — tiek, kiek reikės. Kad jei kada nors aš persigalvosiu, jis bus šalia.

Ir data. Keturiasdešimt trys metai atgal.

Jis laukė keturiasdešimt tris metus. Vedė — bet laukė. Užaugino vaikus — bet laukė. Palaidojo žmoną — ir grįžo į mūsų miestą.

Nes aš laiške parašiau, kad niekur iš čia neišeisiu. Kad visada būsiu čia.

Jis sėdėjo priešais ir žiūrėjo į mane. Nieko nesakė. Tiesiog laukė, kaip laukė keturiasdešimt tris metus.

Aš sulankstiau laišką. Padėjau į rankinę. Atsistojau.

Pasakiau, kad man reikia laiko.

Jis linktelėjo. Pasakė, kad niekur neskuba.

Nuo tada praėjo trys mėnesiai. Mes matomės kiekvieną šeštadienį. Vaikštom po krantinę, sėdim toje pačioje kavinėje, kalbamės. Kaip seni draugai. Arba kaip žmonės, kurie tik susipažįsta.

Vaikai žino. Dukra sako, kad džiaugiasi už mane. Sūnus tyli — jam sunkiau, jis prisimena tėvą.

O aš kiekvieną vakarą ištraukiu tą laišką ir perskaitau jo prierašą. Lauksiu — tiek, kiek reikės.

Keturiasdešimt trys metai. Visas gyvenimas. Dvi santuokos. Vaikai, anūkai, praradimai.

Ir žmogus, kuris visą šį laiką saugojo popieriaus lapą su mano žodžiais.

Pasakykite tiesą: ar įmanoma šešiasdešimt penkerių metų pradėti viską iš naujo su tuo, kurį mylėjai būdama dvidešimties? Ar tai jau ne meilė, o tik ilgesys jaunystės, kurios neįmanoma sugrąžinti?