Gyvūnai
Sako, kad gyvūnai labiau vertina gėrį nei žmonės…
Kai aš mokiausi antroje klasėje, mes gyvenome (tarnavome) nedidelėje Amūro upės saloje. Kinija arčiau nei Chabarovskas, ji matėsi pro žiūronus. Šalčiai būdavo padėk dieve, aplink miškai, tvirtu ledu pas mus į dalinį ateidavo usūriniai tigrai.
Buvo galima naktimis iš balkono stebėti, kaip jie rausiasi šiukšlių konteineriuose ieškodami maisto. Tėvas, tada dar vyresnysis leitenantas, skraidė į budėjimus kas antrą dieną ir ten dažnai nutikdavo kuriozų. Iš atokaus posto išsigandusio budinčiojo, kazacho, jei atmintis neapgauna, skambutis:
– Drauge vyr. leitenante, čia šitą! Tigras stovi…
– Kas? Tigras? Na jei puls, iškart šauk! – pasakė tėvas, dzin kad tigras įtrauktas į Raudonąją knygą, kario gyvybė svarbesnė. – Mes tuoj atvažiuosim!
– Tai va! Jis už posto ribos jau 20 minučių sėdi ir nieko nedaro, tiesiog žiūri ir viskas! Bet baisu.- vargšas kazachas tokių didelių kačių dar gyvenime nematė.
Tėvas paskambino kur reikia, pranešė komandavimui, paliko sau pamainą ir šoko į mašiną – ir netrukus buvo vietoje. Ir tiksliai! Sėdi sau taikiai tigras, nė krust. Tiksliau tigrė, ir žiūri. Pažaidė jie „aš tave matau“, ir čia tėvas pastebėjo tolumoje tarp medžių kažką judant. Tai tau! Tigriukai!!! O žvėris nejuda…
– Drauge vyr. leitenante! – prabilo seržantas iš vietinių. – Miške neliko ko ėsti, ji tigriukus atvedė atiduoti…
– O kokio velnio jie mums?- nustebo tėvas. Susisiekė vėl su komandavimu.
O ten tą dieną buvo likęs majoras – stebėtinai išmintingas ir ramus žmogus. Išklausė majoras visa tai ir susimąstė…Tigriukus pasiimti – paskui problemos, reikės susisiekti su Chabarovsko zooparku, ieškoti mašinos, tąjį anąjį! Ne, netinka. Sušaudyti tigrės irgi negalima – ji taip elgiasi iš reikalo, o ir gaila gyvūno. O jei pati nepasitrauks, tai ten ir nugaiš su tigriukais.
– Štai ką, leitenante, tu varyk iki manęs, prie sandėlio, lauksiu…
Majoras kurį laiką pasirausė sandėlyje, pagalvojo ir įteikė mano tėvukui pusę šaldytos karvės skerdienos:
– Imk, nuveši ir numesi tigrei. Tik žiūrėk, neduok dieve kas, atsargus būk…
Lengva pasakyti, bet kaip gi tai padaryti? Skerdiena sunki kaip velnias, sniegas gilus. Dviese su seržantu, užsimetę automatus už nugarų, nutempė skerdieną iki tigrės, griežtų griežčiausiai įsakę kazachui bokštelyje stebėti ir šauti, jeigu kas…
Tigrė sėdi, nejuda, tik spokso didžiulėmis geltonomis akimis. Mirkt, mirkt. Nutempėme mėsą link jos ir atsitraukėme. Tigrė atsikėlė, pauostė, ką atnešėme ir lengvai dantimis capt! Ir į mišką…
Visi lengviau atsikvėpė…
Po dienos tėvas vėl budi. Eina tikrinti postų, naktis, žvaigždės spindi, taip gera! Pažiūrėjo į šią didybę ir nusprendė užsirūkyti.
Brūkšt degtuką ir vos neapalpo – tamsoje prie tvoros sėdi toji pati tigrė…Ir žiūri…Tėvas suakmenėjo. „Per arti, net pistoleto nespėsiu išsitraukti“- galvoja.
O tigrė atsistojo, greitai ir be garso priėjo prie jo, į akis įdėmiai pažvelgė…
– Na viskas, štai kokia ta mirtis…- pagalvojo tėvukas.
…Pažvelgė, paskui pakišo snukį po ranka, grynai kaip katė pas mus namie, pasitrynė į koją. Uodega mostelėjo ir taip pat be garso dingo…Tėvas iki šiol tai prisimena, nors ir senai tai buvo.
Ir iki šiol įsitikinęs, kad žvėrių dėkingumas yra ir jis geresnis už žmogiškąjį!
