Idomybes

Sanatorijoje išėjau į šokių vakarą — ir sustingau, kai nepažįstamasis ištiesė man ranką. Širdis jį atpažino greičiau nei protas…

Atvykau į sanatoriją be jokių romanų planų — tiesiog norėjau atsipalaiduoti nuo kasdienybės, pasiklausyti gyvos muzikos, šiek tiek atsigaivinti. Šokių vakaras atrodė kaip nekaltas laiko praleidimo būdas.

Salė buvo pilna žmonių, balsai maišėsi su saksofono melodija, o aš lengvoje vasariškoje suknelėje vėl pasijutau kaip mergaitė mokyklos diskotekoje. Ir štai kažkieno delnas palietė mano petį.

— Leidžiate pakviesti jus? — išgirdau vyro balsą ir atsisukau su šypsena, pasirengusi šokti su nepažįstamuoju. Tik tai nebuvo svetimas žmogus. Žvelgiau į veidą, kurio nemačiau keturiasdešimt metų, ir staiga laikas nustojo egzistuoti.

Tai buvo jis. Mano pirmasis mokyklos vaikinas, tas pats, kuris rašė man raštelius ant sąsiuvinių kraštų ir palydėdavo iki pat laiptinės.

Kojos susvyruoja. Aš šnabždėjau jo vardą, netikėdama savo akimis. Jis nusišypsojo tą pačią mielą šypseną, kurią prisiminiau iš tų laikų, kai sėdėjome ant suoliuko prie mokyklos.

— Labas, — tarė jis taip, tarsi būtume matęsi vakar. — Ar pašoksime?

Išėjome į šokių aikštelę, ir orkestras užgrojo senovinį svingą. Šokome taip natūraliai, tarsi niekada nebūtume atsiskyrę. Jis viską prisiminė — kad man patinka, kai partneris veda užtikrintai, bet švelniai, be staigių judesių. O aš vėl pasijutau aštuoniolikmete mergina, kurios visas gyvenimas dar priešaky.

Pertraukos metu apsisėdome prie staliuko salės kampe. Oras buvo tirštas nuo kvepalų ir įkaitusių kūnų šilumos.

— Maniau, kad daugiau niekada tavęs nesutiksiu, — sakė jis. — Po baigimo viskas įsisuko sūkuriu… Institutas, darbas, persikėlimai… Ir štai praėjo keturiasdešimt metų.

Papasakojau jam apie santuoką, kuri baigėsi prieš kelerius metus, apie suaugusius vaikus, gyvenančius savo gyvenimu. Jis pasidalino, kaip prieš trejus metus neteko žmonos ir kaip sunku buvo priprasti prie vienatvės. Klausiau ir supratau: nepaisant praėjusių dešimtmečių, mes vis dar kalbame ta pačia kalba — užuominų, bendrų pokštų, supratingų žvilgsnių.

Kai muzikantai vėl pradėjo groti, jis ištiesė ranką.

— Dar vieną šokį?

Taip prabėgo visas vakaras — šokį keitė pokalbis. Abu supratome: tai nebuvo tiesiog atsitiktinis dviejų atostogautojų susitikimas. Tai buvo kažkas daug daugiau.

Artėjant pabaigai išėjome į terasą. Virš jūros klajojo lengvas rūkas, o žibintai apšvietė naktį švelnia auksine spindesiu.

— Ar prisimeni, kadaise pažadėjau, kad šoksime kartu, kai mums bus po šešiasdešimt? — jis netikėtai tarė.

Aš sustingau. Visai pamiršau šį juokingą pažadą iš tolimojo praeities, kuris tada atrodė toks tolimas ir netikroviškas.

— Štai matai, — jis nusišypsojo. — Aš ištesėjau pažadą.

Jaučiau gerklėje gniužulą. Visą gyvenimą maniau, kad pirmoji meilė yra graži būtent todėl, kad pasibaigia. Kad jei ji tęstųsi, prarastų savo žavesį. O dabar priešais mane stovėjo jis — su žilais plaukais, raukšlėmis prie akių — ir aš vis dar jame mačiau tą vaikiną.

Grįžau į kambarį su širdimi, plakančia taip, kaip aštuoniolikmečio. Suvokiau: tai neatsitiktinumas. Kartais likimas suteikia antrą šansą ne tam, kad atkurtume praeitį, o kad pagaliau ją išgyventume taip, kaip turėtume.

Todėl kai kitą rytą jis pasiūlė pasivaikščioti palei krantą, aš nė akimirkos nesuabejojau.

Saulė tik pradėjo kilti virš horizonto, nuspalvindama vandenį auksiniu ir rožiniu atspalviais. Paplūdimys buvo beveik tuščias, tik kirai skraidė virš vandens, o tolumoje senyva pora rinko kriaukles.

Ėjome neskubėdami, basi, leisdami šaltoms bangoms glostyti pėdas. Jis pasakojo apie savo gyvenimą — kaip po mokyklos likimas mėtė jį iš miesto į miestą, apie keliones, kurios turėjo atnešti laimę, bet niekada nesuteikė to, ką suteikė viena šypsena iš praeities. Klausiau ir jutau, kaip kiekvienas žodis nuvalo vis naują tylos sluoksnį tarp mūsų.

Vienu metu jis sustojo, pakėlė nuo smėlio mažą gintarą ir padavė man.

— Vaikystėje maniau, kad gintaras — tai saulės gabaliukai, nukritę į jūrą, — tarė jis su šypsena. — Galbūt šis taps tavo talismanu.

Suspaudžiau gintarą delne ir pajutau, kad jis šiltas, nors jūros vanduo turėjo jį atvėsinti. Pažvelgiau į jį ir pamačiau ne tik vyrą, kuriuo jis tapo, bet ir tą mokinį, kuris kadaise mokėjo padaryti pasaulį paprastesnį ir šviesesnį.

Pasivaikščiojimas tęsėsi kelias valandas, nors atrodė, kad praėjo vos kelios minutės. Grįžtant vėjas varžė man plaukus, o jis retkarčiais atmetė juos nuo mano veido tuo pačiu gestu, kurį prisiminiau iš praeities. Tada supratau: nenoriu šio susitikimo traktuoti kaip sentimentalaus nuotykio. Noriu suteikti sau šansą — tikrą, sąmoningą, be baimės prieš ateitį.

Vakare, sėdėdami sanatorijos terasoje, kartu stebėjome saulėlydį. Jokių garsiai išsakytų pažadų, tik tyla, kurioje jaučiausi saugi. Jis padėjo ranką ant mano ir tyliai tarė:

— Galbūt gyvenimas tikrai moka nusišypsoti antrą kartą.

I o aš po ilgo laiko vėl patikėjau, kad tai tiesa.

O ar jūs ryžtumėtės suteikti antrą šansą pirmajai meilei, susitikę po dešimtmečių? Ar praeitis turėtų likti praeityje, kad ir koks stiprus būtų jos traukimas?

Related Articles

You cannot copy content of this page