Šeima iš miesto buto persikėlė gyventi į mišką

Mažai kas iš pripratusių prie komforto, šiuolaikinių miestiečių ryšis persikelti į atokią vietovę.

Sutuoktiniai Eriensai, 46 metų Braisas ir 36 metų Misti, augina savo dukras harmonijoje su gamta ir be miesto aplinkos įtakos. Jų abiejų profesija virėjai, o į besiribojančią su miestu sodybą jie persikėlė visiškai sąmoningai.

Iškart po susitikimo jie kalbėjo apie gyvenimą kur nors name gamtoje, be to, jie dažnai viešėdavo pas Braiso močiutę jos nuosavame name. Misti, visą gyvenimą kenčianti nuo migrenos, labai mėgo nakvoti toli nuo didelio miesto triukšmo, čia ji jautėsi žymiai geriau. Idėja pasistatyti savo namą atėjo kaip alternatyva daugiametei ekonomijai, kad įsigytų namą priemiestyje.

Iš pradžių sutuoktiniai surado atokesnę vietą, o paskui ėmė statyti gyvenamąjį namą iš natūralių medžiagų. Jų namas yra iš smėlio, molio ir šiaudų, jame nėra vandentiekio, tačiau yra šulinys ir talpos lietaus vandens surinkimui.

Elektrą jie gauna saulės baterijų dėka, tokiu būdu pora išsprendė komunalinių mokesčių klausimą – per dešimtmetį jie nemokėjo nė vienos sąskaitos. O būsto statybai jiems išėjo ne daugiau 10 tūkstančių dolerių ir užtruko vos 4 mėnesius.

Jų kasmetinės išlaidos ūkio ir buities reikmėms sudaro vos kelis tūkstančius. Jie laiko galvijus ir paukščius, o taip pat augina savo daržoves ir vaisius. Be to, į jų racioną papildo uogos ir grybai iš artimiausio miško. Poros mergaitės, Seidž (7) ir Aurora (5) yra ugdomos namie ir jau daug ką moka daryti ūkyje.

Eriensų šeima neturi motorinio transporto, užtai jie laiko arklius ir važinėja dviračiais. Sutuoktiniai turi savo nedidelį verslą, vietos komunoje jei parduoda natūralius, ekologiškai švarius patiekalus su pristatymu.

Šeimos galva išvežioja užsakymus arklių traukiamu vežimu. Sutuoktiniai žino, kad jų gyvenimo būdas vargu ar tiks daugumai jų pažįstamų iš praeito gyvenimo, tačiau būtent taip teikia jiems džiaugsmą ir pilnatvės jausmą.