Šeimininkai paeiliui miega ant sofutės su senu šunimi, kad jis nesijaustų vienišas

Kas yra jautraus žmogiško rūpinimosi augintiniu matas? Taip, mes atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome ir visa kita, bet kaip tai realizuojama praktikoje? Štai jums šunelio Spaiko istorija, kuris paseno, tačiau netapo našta savo šeimininkams.

Kadaise Spaikas buvo jaunas ir linksmas springerspanielis.

Tačiau tai buvo seniai, o dabar jam 14 metų – senučiukas šuniškais mastais.

Dabar Spaikas labiausiai mėgsta miegoti ir ilsėtis, tačiau čia iškilo problemų.

Kaip ir bet kuris normalus šuo, Spaikas mėgsta miegoti šeimininkų lovoje. Tegu ant kraštelio, prie kojų, bet šalia mylimų žmonių! Deja, jis neseniai patyrė antrą insultą, kas kartu su kitais senatviniais skauduliais nebeleidžia aktyviai judėti. O šeimininkų miegamasis randasi antrame aukšte, kur reikia pakilti laiptais. Tai rizika senam šuniui, todėl, kad jis nebandytų ten lipti, šeimininkai pastatė barjerą-vartelius ir įrengė miego vietą pirmame aukšte. Seną ir nelabai patogią sofą.

Spaikas vienas neužmigs – tenka miegoti kartu su juo.

Visi šeimos nariai pasiskirstę „miegojimo grafiką“ – iš eilės miega pirmajame aukšte, apsikabinę Spaiką.

Jam net atneša maisto bei vandens, kad be reikalo nebėgiotų.

Kažkas pasakys, kad jie visai išlepino šunį, kiti gyvūnai visą gyvenimą lauko būdoje ir nieko. Iš kitos pusės, ši šeima pasiėmė Spaiką jau suaugusį iš prieglaudos, jis nemažai prisikentėjo ankstesniame gyvenime. Jie jį nuoširdžiai myli ir nori užtikrinti maksimalų komfortą, o jei tam reikia porą dienų per savaitę pamiegoti ant kietos sofos – ne problema!

Štai koks jis – šuniškas gyvenimas!

Šeimininko citata:

Tikiuosi, mes kompensavome jo ne itin gerą gyvenimo pradžią, suteikę jam visą meilę
pasaulyje.