Senelės dienoraštis: «Aš vis dar gyva, tiesiog niekas manęs neklausia»

3 sausio.
Šiandien apsivilkau tą suknelę. Su gėlėmis. Ji gulėjo spintoje dvidešimt metų. Kodėl gi ne? Vistiek niekas nemato. Pažiūrėjau į veidrodį – ir staiga prisiminiau, kaip sutikau vyrą grįžtantį iš komandiruotės. Jis tada pasakė: „Tu – pavasaris“. O aš iš tiesų žydėjau.

15 sausio.
Lauke sniegas. Pūkuotas, tarsi vaikystė. Tada mes neturėjome televizoriaus. Bet buvo kiemas, rogutės, juokas. Aš verdausi kakavą, vaikai atnešdavo strėles ir statydavo tvirtovę. Dabar kiemas tuščias. Tik paaugliai su telefonais, ir tie prabėga greitai. Norėčiau pasakyti: „Būkite čia. Dabar. Tai nepasikartos”. Bet tylėjau.

28 sausio.
Kepiau pyragą. Obuolinį. Kodėl? Tiesiog dėl kvapo. Namai kvepėjo jaukumu. Tegul net niekas neatvyks. Gal kaimynė užeis – palikau gabalėlį. Bet ji, atrodo, išvyko.

4 vasario.
Šiandien neištarė nė žodžio. Visą dieną. Net su televizoriumi nekalbėjau. Ir niekas nepaskambino. Tik vienas reklaminis skambutis. Aš atsiliepiau. Žmogus nustebo, kad aš taip džiaugiausi išgirdusi jį. O aš tiesiog norėjau pabendrauti.

16 vasario.
Radau laišką. Tikrą, su voku. Iš draugės – tos pačios, su kuria dalijomės pietumis mokykloje. Ji parašė: „Aš senstu. Bet turiu tave”. Aš verkiau. Iš džiaugsmo.

25 vasario.
Lyja. Lašai beldžiasi į langą. Kaip jaunystėje, kai su vyru gerdavome arbatą virtuvėje. Tada atrodė, kad priešakyje begalybė. Dabar žinau – viskas trapu. Net diena.

3 kovo.
Man neskauda. Man tiesiog vieniša. Aš nepamiršau, kaip juoktis. Aš nepraradau intereso. Tiesiog niekas neklausia. O aš vis dar gyva. Iš tikrųjų. Tiesiog tyliai.