Šis ausytasis draugas įrodė, kad triušis – tai ne tik vertingas kailis, bet ir herojiškas šuniukų gelbėtojas

Triušis išgelbėjo šuniukus ir tapo jiems tikru tėvu.

Šis ausytasis draugas pasirodė labai savitu žvėrimi, pabėgo nuo savo šeimininko-fermerio, ir dar taip, kad jo niekas nesugebėjo rasti. Po to jis nusprendė gyventi savarankišką laisvą gyvenimą iš išsikasė urvą šalia Margaritos Starcevos namo.

Žinoma, aš pastebėjau jo buvimą, urvas matosi pro namo langą, pradėjau jį šerti. Tačiau ant rankų jis nėjo ir artyn neprisileido.

Kartą moteris ne juokais persigando, pamačiusi, kaip į urvą įlindo didžiulis baltas šuo. Moteris jau pamanė, kad trumpam triušio gyvenimui atėjo galas, bet viskas pasirodė ne taip paprasta.

Aš maniau, kad jis jį suėdė, bet ne. Kartą pamačiau, kad, mano nuostabai, išlenda mano triušis. Pasirodė, kad šuo gyvena su triušiu dviese.

Tačiau šiai žvėrių draugystei ( o gal ir ne draugystei) nebuvo lemta tęstis ilgai. Kartą moteris sutiko šunį su negyvu šuniuku dantyse, o po kurio laiko vargšą kažkas nušovė.

Praėjus 3 dienoms po motinos mirties iš triušio urvo išlindo trys šuniukai: dvi mergaitės ir berniukas.

Triušis leido juos pašerti, bet visą laiką stebėjo mane. O paskui neleido jiems iššliaužti iš urvelio – bėgiojo aplink juos kaip išprotėjęs ir stumdė juos nosimi, neprileisdavo kačių. Jis juos ir laižydavo – tokie švarūs šuneliai pas jį buvo. Jei ne jis, jie tikrai nebūtų išgyvenę. Pas mus šalta, temperatūra nukrisdavo iki -25 laipsnių.

Triušis rūpinosi šuniukais kaip tikrais vaikais: šildė, prausė ir gynė nuo kačių.

Margarita kaime iškabino skelbimus ir išplatino informaciją internete apie šeimininkų paiešką visiems gyvūnams.

Mergaites jau pasiėmė į šeimas, o ir triušiui atsirado šeimininkas, bet jo kol kas nepasiima, kad be jo neprapultų paskutinis šuniukas.