Šis katinas kasdien ateina į parduotuvę su lapeliu vietoje pinigų, kad nusipirktų žuvies

Ryte, kai pirmieji pirkėjai skuba pirkti šviežios duonos ir pieno, o pardavėjai triūsia tarp lentynų, atidžiai dėliodami prekes, mažas miestelis pietuose jau priprato prie keisto svečio. Kasdien, tiksliai pusę devynių, didelis dryžuotas katinas vardu Oskaras oriai išeina iš už kampo ir eina link žuvies skyriaus. Jo nasruose nedidelis žalias lapelis, lyg tikras banknotas, ir su pasididžiavimu padeda jį priešais vitriną. Parduotuvė priklauso Lukui, geranoriškam, vidutinės amžiaus vyrui, kuris čia turi maisto prekių parduotuvę, ypatingai populiarų tarp vietinių gyventojų žuvies skyrių.

Lukas iš pradžių net nepastebėjo, kaip Oskaras „atsiskaito“ už žuvį. Vieną dieną katinas tiesiog priėjo prie durų, garsiai miauktelėjo ir padėjo kažką pardavėjui po kojomis. Pasirodė, kad tai buvo paprastas lapas, nuskintas nuo pakelės krūmo. „Juokingas tu,“ – nusišypsojo Lukas ir, numojęs ranka, numetė katinui mažą skumbrės gabaliuką. Kitą dieną istorija pasikartojo: dryžuotas lankytojas atnešė jau didesnį lapą – matėsi, kad stengėsi, pasirinko pačią tiesiausią ir žaliausią. Luko susidomėjimas tokia elgsena išaugo, o nuolatiniams pirkėjams tai sukėlė šypsenas ir susižavėjimą.

„Matai, Emma, jis vėl su lapeliu!” – vieną kartą pasakė pagyvenusi ponia, rodydama į Oskarą savo anūkei. Nuo tada katinas atkreipė viso rajono dėmesį: kai kas atėjo specialiai, kad pamatytų, kaip jis „perka“ žuvį, įteikdamas Lukui „mokėjimo priemonę“. Kitiems atrodė, kad tai paprastas triukas, lyg katinas specialiai išmokytas. Bet kiekvieną kartą stebint jį, visi suprato: Oskaras šį ritualą atlieka nuoširdžiai, tarsi iš tikrųjų atsiskaitinėtų.

Oskaro istoriją mažai kas žinojo. Gandai sklandė, kad jis – buvęs vienišos senolės augintinis, kuri persikėlė pas vaikus į kitą šalį. Po jos išvykimo katinas liko gatvėje, bet neprarado pažįstamų vietų. Pamažu jis priprato apsirūpinti maistu šalia, kartais stiprindamasis tuo, ką išmetė už parduotuvės. Tačiau vieną kartą, galbūt atsitiktinai, jis atnešė Lukui lapą. Pardavėjas, pavargęs nuo tą dieną kilusio chaoso, nusišypsojo ir apdovanojo dryžuotą svečią silkės gabalėliu. Taip užsimezgė nepaprasta draugystė.

Luko draugė Anna vieną kartą pasiūlė pasiimti katiną pas save, juk Oskaras buvo nuostabus, meilus ir aiškiai ilgesniavo namų. Tačiau pats Oskaras laikėsi visai kitokios nuomonės: jis priprato prie laisvės, mėgo vaikščioti, kur norėjo, ir pasirodydavo prie parduotuvės durų tiksliai pagal tvarkaraštį, tarsi rimtas pirkėjas.

Savaitės ėjo. Oskaras ir toliau nešė lapus. Kartais tai buvo mažytės šakelės, vos pastebimos, kartais priešingai – ištisos šakelės, tarsi jis stengėsi „sumokėti“ daugiau. Vietos gyventojai pradėjo ironizuoti, kad greitai Lukas bus „turtingiausias“ rajone, nes jo parduotuvė tiesiog užversta „žaliąja valiuta“. Tačiau pardavėjas, kai kurių pasipiktinimui, ne išmesdavo katino atneštų lapų, o rinko juos į didelę dėžę prie įėjimo. „Ką gi tau to reikia?“ – klausė smalsūs. Lukas tik gūžčiojo pečiais: „Negaliu gi išmesti to, ką katinas laiko tikru apmokėjimu“.

Kartą užėjo stiprus lietus. Keliai užtvindė, ir parduotuvė buvo atidaryta pavėlavus. Įpusėjus dienai stichija atlėgo, tačiau gatvės ištuštėjo. Tuo momentu parduotuvės lange pasirodė dryžuotas siluetas – persišlapęs Oskaras, kurio nasruose buvo šlapia šakelė su varganomis likusiais lapais. Jis atrodė nelaimingas ir drebėjo nuo šalčio, tačiau neatleido savo „pirkimo“. Pamatęs jį, Lukas tuoj pat išėjo, paėmė katiną ant rankų ir įnešė vidun. Nuo tos dienos Oskaras gavo pastovų kampelį šiltoje sandėliuke, kur jam buvo padėta minkšta patalynė. Jis galėjo išeiti ir sugrįžti, kada norėjo, bet dabar visada buvo įsitikinęs, kad pas Luką ras ne tik žuvies, bet ir prieglobstį nuo blogo oro.

Palaipsniui katinas įgijo visą šeimą gerbėjų: kai kas paliko jam specialius skanėstus, o vaikai nešė žaislus. Bet svarbiausia Oskarui išliko mainų ritualas: jis ir toliau nešė pardavėjui žaliąsias „kupūras“ – kartais nuskinė lapus nuo krūmų prie parduotuvės langų, kartais nugvelbė jas iš tolios vietos. Ir kiekvieną kartą, priimdamas lapą, Lukas, neprarasdamas šypsenos, pripildė katinui dubenį šviežios žuvies.

Šis paprastas, iš pirmo žvilgsnio, siužetas perėjo visą rajoną ir tapo nuoširdaus mainų gerumo simboliu. Katinas atsiskaitė lapeliu ne todėl, kad tikėjo žalių šakelių stebuklinga galia. Jis tarsi norėjo pasakyti: „Aš pripažįstu tavo gerumą ir esu pasiruošęs atsilyginti, kuo galiu“. O Lukas, savo ruožtu, priėmė šią keistą dovaną, puikiai suprasdama, kad tikroji vertybė yra pati ryšio tarp jų esmė.

Nepraėjo daug laiko, o kaimelyje jau negalėjo įsivaizduoti dienos be dryžuoto pirkėjo su lapu nasruose. Vieną vakarą, uždarydamas parduotuvę, Lukas pažvelgė į džiovintus lapus, gulėjusius dėžėje. Akimirką jam pasirodė, kad jie mirga prieblandoje ypatinga šiluma. Galbūt tai buvo tik vaizduotės žaismas, tačiau Lukas tikrai žinojo vieną dalyką: kartais kukliausia dovana gali pripildyti gyvenimą nepaaiškinamu džiaugsmu. Ir viskas dėka katino, kuris, neturėdamas žmonių kalbos, kasdien primindavo visiems aplinkui: pasaulyje yra vietos ne tik įprastiems įstatymams, bet ir paprastiems stebuklams, sukurtiems iš gerumo ir tarpusavio supratimo.