Sūnus negali mums atleisti, kad apie įvaikinimą sužinojo ne iš mūsų

Su vyru susituokėme dar studentiškais metais. Paskui darbas. Įsidarbinome geroje kompanijoje su realiomis augimo perspektyvomis. Todėl negalvojome apie vaikus.

O ir jauni buvome, pradžiai norėjosi pasilinksminti ir pagyventi sau. Ir kai aš pastojau, su vyru iškart nusprendėme, kad kol kas pasidarysime abortą. O paskui, kai atsistosime ant kojų ir padarysime karjerą, tai ir apie vaikus pagalvosime.

Tačiau taip galvojome mes, o likimas sutvarkė kitaip. Abortas praėjo su komplikacijomis, paskui dar ilgai gydžiausi, kol atsistačiau.

O kai atėjo laikas ir mes nusprendėme, kad jau pasiruošę tapti tėvais, pasirodė, kad nebegalėsiu pastoti. Kiek ašarų tada išliejau, o ką kaltinti, pati dėl visko kalta. Reikėjo gimdyti, o ne apie karjerą galvoti.

Prisimenu tuos begalinius ėjimus per gydytojus, kur tik mes su vyru nesikreipėme. Net į užsienį keliskart važiavome, kiek pinigų išleidome.

Tačiau jokių rezultatų. Paskui mes metėme idėją pagimdyti savo vaiką ir nusprendėme įsivaikinti. Pasiėmėme berniuką, kuris liko be tėvų. Šeima buvo gera, negerianti. Būsimą sūnų pamatėme pirmą, kai tik atvažiavome į vaikų namus. Jis išbėgo mūsų pasitikti džiugiai šūkaudamas.

Prie vaiko mes prisirišome iškart. Greitai jis ėmė vadinti mus mama ir tėte ir savo praeities nė neprisiminė. Taip ir užaugo mūsų sūnelis visiškai įsitikinęs, kad mes jo tikrieji tėvai.

Pas mus su vyru buvo mintis viską jam papasakoti, kai jis paaugo. Bet mes bijojome traumuoti jo psichiką ir taip pat bijojome, kad jis mūsų nebemylės.

Galbūt egoistiška, tačiau taip buvo. Ir štai vis atidėliojome tą pokalbį, nors supratome, kad jis neišvengiamas. Anksčiau ar vėliau reikės jam papasakoti viską, kad jis žinotų savo istoriją ir savo šaknis.

Mes ir nemanėme, kad kas nors papasakos jam tiesą. Bet ne, atsirado gerų žmonių. Vieną dieną sūnus grįžo iš universiteto niūresnis už debesį ir ėmė rinktis daiktus.

Mes iš pradžių ir nesupratome, kas nutiko. Ir jis pasakė mums, kad viską žino. Ir negalės mums atleisti už tai, kad mes nepapasakojome jam tiesos, o jam teko viską sužinoti iš visiškai svetimų žmonių.

Stengėmės jam paaiškinti, kad labai jį mylime ir nenorėjome liūdinti. O ir kam visa tai pasakoti. Tačiau sūnus išliko nepalenkiamas. Jis išėjo ir išsinuomojo butą. Nei į universiteto baigimą, nei į vestuves mūsų nepakvietė. Į skambučius neatsako ir nutraukė su mumis bet kokį bendravimą.

Apie sūnų mes sužinome tik iš jo merginos, tiksliau, jau žmonos. Ji mums ir pasakoja viską, ir fotografijas iš vestuvių bei povestuvinės kelionės siuntė. Tačiau tai nepakeis bendravimo su sūnumi. Labai pasiilgau savo berniuko.

Patarkite, kaip geriau pasielgti? Kaip susigrąžinti sūnaus pasitikėjimą ir meilę? Juk jis mums artimiausias ir mylimiausias žmogus pasaulyje.