„Sustok!“- sušuko šeimininkė, bet šuo jau nusinešė ant nugaros benamį kačiuką

Drėgnu darganotu oru taip nesinori vesti šuns į lauką. Bet nieko nepadarysi, tenka tai daryti. Arina ilgai
delsė prieškambaryje, tingiai tempdamasi striukę ir nenoriai audamasi batus. Šuo Kodis jau pusę
valandos tupėjo prie durų laimingu snukiu laukdamas pasivaikščiojimo ir visa savo povyza ir nekantrumu
lyg ragindamas šeimininkę greičiau rengtis.

Nespėjo jie uždaryti laiptinės durų,kaip augintinis kiek kojos neša pribėgo prie artimiausios balos ir ėmė
džiugiai šokinėti, taškydamas į visas puses tūkstančius purslų. Mergina žiūrėjo į Kodžio žaidimus su
siaubu. Teks ilgai plauti vonioje jo rudą kailį.

Kol šuo dūko, Arina nusprendė paskambinti draugei ir atsiplėšti nuo nemalonių minčių. Tuo metu iš už
artimiausio medžio išlindo mažas kačiukas, drebantis iš šalčio. Pamatęs dūkstantį šunį, mažylis
nesusimąstydamas pribėgo prie jo. Pastebėjęs pilką mažylį, Kodis įsitempė ir labai nustebo jo drąsa. Bet
paskui šuo priėjo prie kačiuko, apuostė, pavizgino uodegą ir draugystės ženklan palaižė jo snukutį.

Arina nepastebėjo šio jautraus paveikslo, nes buvo įsitraukusi į pokalbį. Čia mergina pažvelgė į laikrodį ir
suprato, kad laikas grįžti namo. Ji pakvietė šunį ir pasuko link laiptinės. Kai Arina apsidairė, pamatė, kad
paskui augintinį bėga mažas pilkas kamuolėlis. Arina pradėjo vyti mažylį, bet šis pasirodė užsispyręs ir
toliau sekė naująjį savo draugą.

Čia Arinai kažkas paskambino ir ji akimirkai atsitraukė nuo kačiuko. Tuo momentu mažylis, priekyje
pamatęs didžiulę balą, užšoko šuniui ant nugaros. Kodis iškart apstulbo nuo tokio įžūlumo, tačiau
nenumetė mažylio, o nubėgo kartu su juo. Pūkuotasis jojikas tvirtai įsikibo nagučiais į savo „arkliuko“
kailį.

Kai Arina baigė pokalbį ir atsisuko į savo augintinį, apstulbo nuo pamatyto vaizdo. Ji net nerado ką
pasakyti, o augintinis įbėgo į laiptinę, ant nugaros nešdamas kačiuką.

Merginos mamą, pamačiusi pūkuotąjį jojiką, neteko amo, bet paskui iš širdies prajuko. Arina norėjo
išnešti mažylį į gatvę, tačiau mama neleido. Lauke pylė lietus, o mažylis buvo visas šlapias ir aiškiai
alkanas.

Du naujai iškeptus draugus gerai atplovė vonioje, o paskui sočiai pašėrė. Kačiukui įpylė didžiulį dubenį
pieno, kurį jis džiugiai išlakė. O paskui laimingas užmigo ant sofos. Suprantama, kad po to jau niekas
negalėjo išnešti mažylio į gatvę. Taip pūkuotas mažylis savo drąsios išdaigos dėka atrado namus, o
kartu su jais – nuostabius šeimininkus ir gerą gauruotą draugą.