Sužinoję apie mano nelaimingą meilę ir nėštumą, tėvai pasakė: „Jokių abortų! Jokių akademinių! Vaiką patys išauginsim!“

Besimokant technikume, kasmet mus siųsdavo į darbo stovyklą pusantro mėnesio. Gyvenome barakuose grupėmis, būsimi siuvimo pramonės ir cheminio valymo technologai; siuvimo įrangos mechanikai; drabužių modeliuotojai ir kirpėjai.

Vienintelė mūsų pramoga kolūkyje buvo vakarinės diskotekos kiemo viduryje pagal populiarius to meto hitus. Iš „lėtų“ tuo metu „vežė“ „Enigma“. O po šokio porelės palikdavo vakarėlį, eidamos toliau nuo stovyklos į tamsą.

Kas vakarą į mūsų diskoteką ateidavo vietiniai kaimo vaikinai. Tarp technikumiečių ir vietinių dėl manęs dažnai kildavo konfliktai, kartais pereinantys į muštynes.

Mane tuomet sekiojo keli mūsų vaikinai. Ir kaip jie nesistengė padaryti man įspūdį, mano širdį užkariavo vietinis traktorininkas Antanas.

Antanas atitarnavo armijoje ir vietiniams vaikėzams buvo autoritetas. Man jis atrodė drąsus, pasitikintis savimi ir stiprus, vienu žodžiu – tikras vyras. Jis atveždavo man saldainių ir limonado iš kaimo parduotuvės, glėbius gėlių iš namų klombų.

Jis vežiojo mane savo traktoriumi ir net išmokė jį vairuoti. Vakarais pasiimdavo mane iš stovyklos ir veždavosi prie ežero ar į laukus.

Po mėnesio mano kolūkinis romanas baigėsi. Mes grįžome į miestą ir ėmėmės mokslų. Savo pažadų kasdien rašyti man laiškus traktorininkas taip ir netesėjo. O mano laiškai jam grįždavo su žyme „Adresatas išvykęs“.

Sužinoję apie mano nėštumą, tėvai pasakė: „Jokių abortų! Jokių akademinių! Vaiką užauginsim!“

Artūrą aš užrašiau savo pavarde, o štai grafoje „tėvas“ buvo brūkšnys. Apie savo tėvą mano vaikas žinojo, aš jam nemelavau, kad jo tėtis tankistas ar lakūnas ir herojiškai žuvo. O dar sūnus kasmet vis labiau ir labiau darėsi panašus į savo tėvą – tos pačios akys, ta pati šypsena.

Vėliau aš spėjau ištekėti ir išsiskirti. Mes gyvenome dviese su sūnumi ir aš mėgavausi ramiu nuspėjamu mūsų mažos šeimos gyvenimu. Mes su Artūru daug laiko leidome kartu ir kasmet keliaudavome.

Per sūnaus dvidešimtąjį jubiliejų mes nusprendėme nusipirkti kelionę į Tailandą. Per gimimo dieną mes plaukėme keltu į salą ir jūs nepatikėsite, ką mes ten sutikome!

Mano traktorininką iš darbo stovyklos! Mes visi buvome šoke. Kas galėjo pagalvoti, kad kartą Tailande, per dvidešimtąjį sūnaus gimtadienį, kelte aš sutiksiu jo tėvą!

Tada, 90-aisiais, praėjus mėnesiui po mūsų išsiskyrimo, traktorininkas Antanas su tėvais išvyko į Vokietiją. Apie sūnų nieko nežinojo.

Antanas gyveno Vokietijoje, buvo išsiskyręs.

Į Tailandą atskrido su savo 12-mete dukra, o čia dar ir sūnų sutiko.

Metai bėga, o aš laiminga su savo traktorininku!