Tądien supratau, kad tokios marčios man nereikia

Maždaug prieš metus mano sūnus Oskaras susipažino su Adele – malonia jauna mergina iš jų kompanijos. O neseniai jis pagaliau pristatė ją mums su vyru.

Mergaitė iš pirmo žvilgsnio man patiko: mandagi, rami, studijuoja pedagogiką, vadinasi, ras priėjimą prie vaikų. Mūsų šeimoje priimta gimdyti 2-3 vaikus. Aš pati turiu 5, o anūkų jau 9 ir tai tokia laimė!

Kiekvieną savaitgalį mes su vyru, vaikais ir anūkais renkamės sodyboje. Burnų pas mus daug, lysvių irgi, todėl per išeigines dirbame nenuleisdami rankų. O kadangi, sprendžiant iš Oskaro žodžių, pas juos su Adele viskas rimta, tai ją irgi reikia pripratinti prie mūsų tvarkos.

Oskariukas su Adele atvažiavo vėliau už visus kitus, kai mes su dviem dukrom, vyresniosios vyru ir vidurinio sūnaus žmona jau ėmėmės darbo. Vyras su žentu plušėjo prie braškių lysvių, o mes su mergaitėmis ravėjome.

– O, vėluojate, komanda,- pasakė mano vyras. – Nagi persirenkite ir prisijunkite.

Adelė ir išties buvo apsirengusi ne sodybai: vilkėjo džinsus ir palaidinę.

– Pasiėmėte persirengti? – paklausiau aš, nors jau žinojau atsakymą. – Nieko, pas mus skudurų pilna. Tuoj duosiu.

Adelė griežtai pažiūrėjo į Oskariuką, tačiau šis nusuko akis ir nuėjo paskui mane į namą. Kai grįžau su senais rūbais, viena ausim nugirdau jų pokalbį.

– Pasakiau, kad nedirbsiu. Man vaikystėje tų lysvių pakako,- sakė būsima marti sūnui. – Tu kaip nori, taip ir aiškink savo giminei. Nesitikėjau, kad šitaip mane pakiši.

„Tai tau ir gera mergaitė“,- pagalvojau aš. Adelė, sprendžiant iš Oskaro pasakojimų, pati buvo iš kaimo. Negi jai buvo sunku dėl vaizdo išravėti vieną lysvę? Kad pagerbtų mus su vyru, o ir ūkyje padėtų.

Oskaras pasakė, kad Adelei maudžia nugarą ir puolė pats ravėti lysvę, kurią jai paruošiau. Neatkalbinėjau jo, tegu pamato, kaip jo mergina elgiasi su juo ir jo šeima. Adelė kaip sėdėjo pavėsinėje su telefonu, taip ir sėdėjo.

„Mat kokia princesė“,- pagalvojau aš. – „Tuoj rasiu tau užsiėmimą“.

– Adele, šaldytuve yra sultinys, vakar išviriau, o štai sriubos nespėjau,- sušukau jai per visą daržą. – Išvirtum ją. Bulvės maišiuke po kriaukle, svogūnai ir morkos sandėliuke. Makaronai viršutinėje lentynoje kairėje, jei panorėsi jų įdėti.

– Miela Ona, deja, sriubų virti aš nemoku,- su apsimestine šypsena pasakė Adelė. – Ir išvis virėja iš manęs nekokia.

Apstulbau nuo tokio šios mergaitės įžūlumo. Išvis nenori padėti! Mano vyras, buvęs šalia, nusijuokė, už tai gavo deginantį žvilgsnį ir užsičiaupė.
Kad išgelbėtų situaciją, jauniausioji dukra pasišovė išvirti sriubą, baigti ravėti lysvę liepiau Oskarui. Jis pakluso be žodžių.

„Na kaip aš tokį skudurą išauklėjau? Ji po padu jį paspaus, nė nepastebėsi. Jei dar nepaspaudė“,- pykau aš.

– Aš nė nemaniau, kad paprasti mūsų darbai tave taip išvargins. Mes įpratę daug dirbti, kad valgytume gerą maistą,- pabandžiau truputį sugėdinti Adelę pietų metu.

– Ponia Ona, vaikystėje tiek prisiravėjau, kad gyvenime nesiartinsiu prie lysvių,- atsakė ji man.

– O kaipgi tėvai? Nepadedi jiems? – nuoširdžiai nustebau, negi ji tokia begėdė, kad net savo tėvams nepadeda?

– Seniai pasamdžiau jiems porą vietinių pijokėlių. Kartais jie dingsta porai dienų, tačiau bendrai daržas švarus,- atsakė Adelė, valgydama sriubą. – Tiesą sakant, kai pakvietėte mane į sodybą, maniau, kepsime šašlykus ar ilsėsimės.

Už stalo stojo absoliuti tyla. Bandžiau suvirškinti jos žodžius, netikėdama savo ausimis. Mano dukros apsikeitė žvilgsniais, pilnais įtampos, o vyras, panašu, irgi nesitikėjo tokio atvirumo.

– Adele,- ištariau pagaliau, stengdamasi išsaugoti ramybę. – Darbas sodyboje – mūsų šeimos dalis, galima pasakyti. Tai ne bausmė, o galimybė būti kartu, padėti vienas kitam. Tačiau jei tau nesinori įdėti pastangų, gali čia neatvažiuoti.

Mergina sėdėjo tylėdama iki pietų pabaigos. Mano dukros nukreipė pokalbį kita vaga, už ką aš joms buvau dėkinga. Tądien supratau, kad tokios marčios man nereikia ir aš padarysiu viską, kad išskirčiau ją su Oskariuku.

Rasime jam darbštesnę gražuolę, štai mano kaimynės anūkė jau užaugo, protinga, gražuolė, studijuoja universitete ir visas atostogas praleido močiutės darže. Štai ši mums tiks. O anos reikia atsikratyti, ji sūnui sugadins gyvenimą savo tingumu.