Tai ne mano vaikas,- staiga pagalvojo Irena, pirmąkart paėmusi mažylį ant rankų

Vakarėjant Irenai atnešė vaiką. Jis buvo suvystytas keliais vystyklais, su sauskelnėmis, ir kad jį išvyniotų, po to, kai gydytojai paliko juos vienus, reikėjo kelių minučių. Irena atsargiai traukė už vystyklų kampučių, bijodama sukelti mažyliui nemalonius pojūčius.

Galiausiai pamatė jo mažytį rausvą kūnelį. Kažkodėl ji tikėjosi, kad sūnus bus didesnis. Jis ramiai miegojo. Irena paglostė jo pilvelį ir išskėstas nuo sauskelnių kojytes.

Paskui, užmerkusi akis, palinko prie jo ir įkvėpė jo kvapo. Ji taip svajojo apie šį momentą, kai pažins sūnaus kvapą ir jis iškart taps savas. Tačiau to nebuvo.

Vaikas kvepėjo ne taip, kaip įsivaizdavo Irena. Ji iškart suprato, kad vaikas svetimas, kad ji įmotė. Kilo noras išeiti ir negrįžti į palatą.

Irena suėmė save į rankas ir pagalvojo, kad mažyliui reikia pagalbos ir rūpesčio, kad ji ilgus dvejus metus laukė, kol galės pasiimti mažylį į savo šeimą. Mintyse buvo visko, išskyrus motinystės jausmą.

Ligoninės palata pasirodė nejauki ir šalta. Irena greitai susuko mažylį į vystyklus ir pakvietė slaugytoją. Ji atnešė buteliuką su pienu, o mažylis ant rankų pabudo ir pažvelgė į jas, dar nemokėdamas susitelkti į kažką konkretaus.

Tačiau pieno kvapas paskatino jį imti žinduką į burną ir jis godžiai sučepsėjo, tuštindamas buteliuką.

Irena dėjo visas pastangas, kad neperduotų mažylio seselei ir neišeitų. O sūnelis pasisotinęs staiga užmigo, nepaleisdamas žinduko iš burnytės. Seselė atsargiai ištraukė žinduką ir išėjo, patarusi Irenai kurį laiką palaikyti vaiką vertikaliai.

Kai Irena priglaudė prie savęs mažą kūnelį, iš vystyklo išslydo ranka ir atsidūrė jai ant peties. Ji buvo labai švelni ir šilta. Nuo jos sklido šiluma, o baimės ir nepasitenkinimo jausmas dingo.

Ji tapo mama, o ant rankų, ramiai šnopuodamas, snaudė jos sūnus…