Tavo žmona išgrūdo mane į gatvę! – šaukė anyta

– Mes jau 4 metus gyvename viename bute su vyro tėvais. Nuomotis butą brangu, aš dekrete, todėl priversti glaustis. Ir taip pinigų viskam trūksta, todėl apie atskirą būstą dabar negali būti nė kalbos.

Visą laiką viskas buvo normaliai, bet dabar… – atsidūsta 28-erių Neimantė.

– O kas nutiko?

– Anytai prasidėjo senatvinis marazmas. Ji pradėjo išvertinėti mano žodžius, kažką prigalvoti, įsižeisti. Amžinai provokuoja mane konfliktams ir aiškinimuisi. Pastaruoju metu nesinori su net kalbėtis dėl to.

Irena Federavičienė jau pensijoje. Namie jai nuobodu, juk moteris neturi jokių hobių. Amžinai sėdi priešais televizorių ir taip leidžia laiką. Draugių Neimantės anyta irgi neturi.

Kartais Irena vaidina idealią močiutę ir žaidžia su anūkų, tačiau tai ilgai netrunka. Ji užsiima su juo tada, kai tai jai teikia malonumą. Tačiau marčiai tikrai pagelbsti. O pastaruoju metu anyta ėmė pramogauti kitu būdu – kelti boikotus ir įsižeidinėti.

– Mes su sūnumi vaikštinėjome vaikų aikštelėje ir čia skambina vyras. Iškart ima ant manęs „važiuoti“. Esą, kas ten pas jus darosi. Sakau, nieko, vaikštom.

O jis man: „Ką tu mamai prikalbėjai? Tu turi suprasti, kad mes pas ją svečiuose, todėl reikia elgtis atitinkamai. Kodėl tu jai pasakei „dinkit iš čia!“? Kai išgirdau šią frazę, netekau žado,- piktinasi Neimantė.

Pagal marčios versiją buvo visai kitaip. Anyta ruošėsi į parduotuvę. Ji ilgai krapštėsi koridoriuje ir niekaip negalėjo išeiti į lauką. Neimantė tuo metu irgi ruošėsi su sūnumi į kiemą. Sūnus pamatė močiutę ir ėmė išdykauti.

– Nelįsk! Nustok! Atsitrauk! – piktinosi anyta be galo. Anyta stovėjo koridoriuje ir skaitė anūkui lekcijas, aiškino, koks jis nepaklusnus berniukas bei gąsdino policija.

Neimantei tai nepatiko ir ji pasakė:

– Ponia Irena, nagi, jau eikite! Jūs juk specialiai Majų provokuojate. O anyta visai ne taip pateikė informaciją sūnui. „Truputį“ pagražino, kad jis žmoną pastatytų į vietą ir išbartų.

Po pasivaikščiojimo marti priėjo prie anytos ir tiesiai paklausė:

– Aš jus kažkaip įžeidžiau?

– Tu mane iš mano pačios namų varei! – ėmė rėkti anyta.

– Ponia Irena, juk jūs puikiai žinote, kad tai netiesa.

– Tylėk ir nė burnos neatverk į mano pusę. Rinkis daiktus ir važiuok pas mamą. Galėsi jai nervus gadinti!

Anyta lyg specialiai kimba prie marčios, stengdamasi ją išgyvendinti. O neseniai išvis keistas įvykis nutiko.

– Aš kaip tik maudžiau sūnų, kai anyta ėmė skambinėti į duris. Žinojau, kad ji turi raktą, todėl neskubėjau atidarinėti ir toliau prausiau vaiką. Ji atėjo ir pradėjo piktintis.

Aš jai paaiškinau, kad išmuilinau sūnui galvą, nebuvo kaip palikti. O ji ėmė ir įsižeidė ir sūnui, žinoma, viską išklojo. Ir man vėl teko klausytis nesąmonių ir įrodinėti, kad aš tikrai buvau užsiėmusi, o ne iš piktumo neatidariau,- nervinasi Neimantė.

Pastaruoju metu Neimantė galvoja įrašinėti visus anytos žodžius į diktofoną, kad turėtų įrodymus. Ji dažnai verkia dėl anytos, nes jos išsidirbinėjimai greitai sukels skyrybas.

Jauni sutuoktiniai barasi, juk vyras pasitiki motina, o ne žmona, ir galvoja, kad Neimantė skriaudžia Ireną.

Ir ką daryti Neimantei? Apie atskirą būstą negali būti nė kalbos, juk nė cento laisvo nėra. Juolab vyras mano, kad mama be reikalo nesikabinėtų prie žmonos, todėl prašo Neimantės būti santūresne ir lojalesne.

Jie visgi ne savo namuose ir turi gyventi pagal šeimininkės taisykles.

Negi vienintelė išeitis – skyrybos? Ką manote?