Tetulė paliko man butą, o klastingi giminaičiai nusprendė jį atsiteisti

Praeitais metais mirė vyresnioji mamos sesuo. Paskutiniuosius gyvenimo metus teta Ona praleido ant patalo, iš sveikata trykštančios moters virtusi kuprota senute.

Vaikų tetulė neturėjo, tačiau beprotiškai mylėjo mus, dukterėčias. Mes atsakėme jai tuo pačiu ir visas atostogas leisdavome jaukioje tetos sodyboje. Jos vyras, aukšto rango karininkas, anksti išėjo iš gyvenimo, palikęs sutuoktinei erdvų 3 kambarių butą centre ir neblogą pensiją.

Apraudojusi Juozą, teta Onutė pardavė automobilį ir sodybą.

– Kam jie man? Vaikai jau užaugo ir į kaimą nevažiuoja. O man lysvių nereikia,- svarstė moteris. – Be to, mašinos aš jau nevairuoju, o valandą trenktis traukiniu,- na jau ne, atleiskite.

Gautus pinigus teta Ona padėjo į banką, iš procentų gaudama solidų priedą prie pensijos. Nepamiršo ji ir mūsų, kiekvienam padovanodama po įspūdingą tam metui sumą.

Bėgo metai. Teta Ona paseno. Mes užaugome, sukūrėme šeimas, susilaukėme vaikų. Ir laiko tetulei visiškai nebeliko.

Mes retai skambinome giminaitei, o lankėme dar rečiau. Ji laikėsi šauniai, kovojo su senatve – vaikštinėjo su šiaurietiškomis lazdomis, užsirašė į chorą, pradėjo rašyti eilėraščius ir taupyti pinigus kruizui po Kanarų salas.

Tačiau insultas sugriovė grandiozinius tetulės planus. Ona atgulė, visiškai praradusi galimybę judėti.

Rūpintis ja pasišovė teta Eglė, mano pusseserių Evelinos ir Ingos motina. Įkarščio užteko trumpam ir po savaitės Eglė pabėgo nuo sauskelnių ir blogos vyresniosios sesers nuotaikos.

Didelė tetulės pensija leido samdyti slaugę. Tačiau Ona kategoriškai nepageidavo valgyti maisto iš pašalinio žmogaus rankų, o higienos procedūros virto tikra kankyne.

Taip per mėnesį iš taktiško inteligentiško žmogaus teta Ona virto demonu. Nenuostabu, kad atidirbusi mėnesį, slaugė pareiškė išeinanti iš darbo.

Šeimai iškilo dilema. Atiduoti Oną į specializuotus slaugos namus ar rūpintis ja savo jėgomis? Pirmasis variantas pasirodė nehumaniškas, norinčių pašvęsti gyvenimą pagyvenusiai giminaitei irgi neatsirado.

Mes visi teisinomės užimtumu, darbu, vaikais. Ir net prabangus tetulės butas, pažadėtas testamentu, nesudomino nė vieno šeimos nario. Juk kiekvienas svarstė:

„Tetulės fizinė būklė nebloga ir ji pragyvens dar ilgus metus. O man teks švaistyti savo gyvenimą sauskelnių keitimui ir nesibaigiantiems nesveiko žmogaus kaprizams…“

„Juk nesiųsime tetos Onos į slaugos namus. O ir butas pravers“,- pagalvojau aš ir sutikau karšinti tetą.

Išsikvietėme notarą, apiforminome testamentą ir aš persikėliau pas Oną. Ypatingai apsidžiaugė mano sūnus ir marti – dabar nedidelis mūsų butas liko jiems nenumatytam laikotarpiui.

Pasiėmiau atostogas ir ėmiau pratintis prie naujo statuso. Tetulės charakteris subjuro galutinai, riksmus keitė ašaros, o prašymus – prakeiksmai.

Sugalvojau įkalbinėjimų ir paskatinimų taktiką, išmokau atlikti higienos procedūras, maitinti ir kirpti nagus. Po mėnesio pilnai įsivažiavau, o teta Ona nepastebimai susitaikė su pastoviu mano buvimu. Stebėtina, tačiau mes net ėmėme jausti malonumą bendraudamos.

Tačiau po 3 mėnesių tetulė mirė. Po devintinių mano pusseserė Inga pareiškė:

– Na ką gi, Neringa, galima pradėti ieškoti buto pirkėjų. Pažiūrėjau jo vertę, kiekvienam išeis labai nebloga suma!

Netekau amo:

– Klausyk, Inga, o kokiu pagrindu tu ruošiesi parduoti butą? Ir su kuo ruošiesi dalintis gautus pinigus? Teta Ona paliko vieną teisėtą paveldėtoją – mane.

– Na kaipgi, Neringa, tu visai neilgai prižiūrėjai tetą. Kiekvienas būtų galėjęs nukaršinti senutę tokiomis sąlygomis. Pamanyk tik, 4 mėnesius pasikankinai – ir tu turtuolė. Mes visi aptarėme, tu turi parduoti butą, o pinigus pasidalyti po lygiai su šeimos nariais! – iškėlė ultimatumą Inga.

– Tau niekas nedraudė užimti mano vietos. Tik kažkodėl norinčių be manęs neatsirado. O tu netgi nė karto neaplankei senutės. Labai abejoju, kad teta Ona tave paminėjo testamente. Todėl pamiršk butą. Gal aš pati jame gyvensiu, o gal išnuomosiu. O netgi jei parduosiu – leisiu pinigus be jūsų pagalbos!

Tokio kategoriškumo iš manęs nesitikėjo. Teta Eglė reikalavo teisingumo ir prašė neskriausti jos mergaičių.

Mama prašė imtis sveiko proto ir negadinti santykių su giminaičiais. Evelina ir Inga pyko bei gąsdino teismu, o visiems pažįstamiems pasakojo, kad aš gudrumu atėmiau iš jų palikimą.

Nusprendžiau neparduoti buto. Jis erdvus, šviesus ir man labai patinka. Pusseserių grasinimai manęs negąsdina – teismas bus mano pusėje.
Notaras užtikrino, kad visi dokumentai apiforminti teisingai ir testamento neįmanoma užginčyti.

Sąžinės priekaištai manęs nekamuoja, aš atlikau savo pareigą, prižiūrėjau tetą Oną iki paskutiniosios jos gyvenimo dienos. Tegu mano giminaites smaugia pavydas ir pyktis. Vis tiek nenusileisiu ir gyvensiu namuose, apie kuriuos svajojau nuo vaikystės.