Tikra meilė ateina tik po didelės klaidos. „Galbūt mūsų klaidos ir kuria mūsų likimą“,- sakė Kerė Bredšou

Galbūt mums iš pradžių reikia sudužti, kad galiausiai taptume vientisi.

Blogiausia meilės rūšis – kai mes kuriame dideles viltis, įdedame daug energijos, kad suprastume, jog visa tai neduoda naudos. Širdis dūžta į milijonus gabalėlių, o mes keliame klausimą, kodėl nieko neišėjo.

Taip, mes dažnai klystame meilėje. Mes renkamės žmones tų pamokų , kurias turi išmokti mūsų siela, pagrindu. Mes negalime lengvai pasikeisti, negalime atverti smegenų ir ištaisyti jų. Tai gali nutikti tik tada, kai liekame tik mes ir mūsų apgailestavimai. Galbūt tai ne tiek klaida, kiek poreikis geriau suprasti, kas tu, kaip tu myli, ko tau reikia iš meilės. Nors būna ir tokia meilė, kurią mes norime susigrąžinti. Tačiau tai nekeičia to, kad kartą ji mums sudaužė širdį. Esmė tame, kad mums reikia didelės klaidos, kuri priartins mus prie mūsų viso gyvenimo meilės.

Mums reikia sudužti, kad suprastume, kaip mes norime susidėlioti atgal. Ir dažnai ta didžiausia klaida – tai santykiai, kurių mes ir neturėjome pradėti, ar bent turėjome išeiti žymiai anksčiau. Tačiau mes to nepadarėme ir ne todėl, kad ta meilė buvo mūsų likimas. O todėl, kad be jos mes niekada nebūtume supratę, kas yra tikra meilė.

Mes visada turime pasirinkimą, likti santykiuose ir tai pastovi charakterių bei idealų kova. Ir kiek mes besitikėtume, kad šįkart viskas baigsis kitaip, taip nesigauna. Todėl, kad tai nelemta. Mūsų klaida turi baigtis paprastai labai karčiai, paprastai katastrofiškai sunkiai. Jos tikslas – sudaužyti mus iki paskutinio gabalėlio ir mesti iššūkį mūsų įsivaizdavimams apie meilę. Mes turime pamąstyti kai kuriais klausimais, o kas pasisuko ne taip, kas iš tiesų mums yra meilė.

Ir tai nutinka ne per vieną naktį, o kol mes neįsisąmoniname tiesos ir nenustojame nuo jos slėptis. Tai ta būsena, kai mes žinome, kad kažkam galime padovanoti savo meilę, bet taip pat galime išeiti aukštai iškelta galva ir įsitikinimu, kad rasime kažką geresnio.

Todėl, kad mūsų viso gyvenimo meilė laukia ir kai mes ją sutiksime, jau nebeklausime savęs, kodėl mums teko išgyventi šitiek meilės kančių. Ta meilė ateis, kai mes galiausiai patikėsime, kad nusipelnome to, ko norime. Tai bus visai kitaip. Ir juk mes, pergyvenę skaudų išsiskyrimą, jau kitaip žvelgsime į ją. Mes ieškosime taikos ir ramybės, o ne aistros ir ugnies. Mes nesikabinėsime prie išvaizdos, o kreipsime dėmesį į tą energiją, kurią žmogus atneša į mūsų gyvenimą. Iš lėto mes pradedame suprasti, kad nesvarbu, kas tas žmogus, o svarbu, kokį žmogų jis pažadina mumyse. Jis turi daryti mus geresniu. Jis turi įkvėpti. Ir tada mes suprasime, kad didžiausia klaida mūsų gyvenime tapo kelrode žvaigžde link didžiausios mūsų gyvenimo meilės.