Tu atėmei iš manęs sūnų

Teko užblokuoti anytos numerį, kad ji nustotų man skambinti ir siųsti prakeiksmus. Ką ji sau begalvotų, esu tvirtai įsitikinusi – dėl to, kad jos sūnus nebenori su ja bendrauti, kalta tik ji pati.

Vyro šeimoje visada viską valdė anyta. Vyras po jos padu daugybę metų, iš po žmonos sijono jo nematyti ir negirdėti. O štai jos sūnus, kuris prieš 2 metus tapo mano vyru, visada siekė išsivaduoti iš autoritarinės mamos globos.

Jis stengėsi nesudaryti nereikalingų dingsčių konfliktui, tačiau dėl savo interesų kovojo aršiai. Kol mes su juo nebuvome susituokę, kiekvienas mūsų gyvenome pas savo tėvus. Po piršlybų buvo nuspręsta apsigyventi kartu ir nuomotis butą.

Man tai buvo pirmasis susidūrimas su anyta. Ji kasdien skambinėjo sūnui, reikalavo iš jo pilnos ataskaitos ir nenustojo įkalbinėjusi grįžti namo. O jis dar nė nepasakė jai, kad ruošiasi vesti. Iš pradžių stebėjausi, kad jo mama nežino, o paskui supratau, kodėl jis nusprendė nesakyti.

Kai pareiškimai tuoktis buvo paduoti, nusprendėme, kad laikas susipažinti ir su tėvais. Man su jo, juk jis su manaisiais buvo pažįstamas seniai, dar kai pradėjome susitikinėti. O manęs laukė rimtas išbandymas.

Na ir žinoma, anytai aš nepatikau, nors ir stengiausi elgtis kukliai, ir atrodžiau padoriai. Tačiau iš jos perkreiptų lūpų ir smerkiančios grimasos buvo aiškiai matyti, kad aš jai ne prie širdies. Tą vakarą viskas atrodė lyg apklausa detektyviniame filme, tetrūko tik tabako dūmų ir stalinės lempos, šviečiančios man į veidą.

Paskui prasidėjo begaliniai vaikščiojimai į mūsų butą, pastovūs skambučiai savaitgalių rytais – žodžiu, klasika. Mane visa tai nervino, tačiau stengiausi neparodyti. Vyras ir taip iš visų jėgų stengėsi apriboti mamos dalyvavimą mūsų gyvenime. Jam pavyko neblogai, tačiau norėjosi dar daugiau.

Kai pastojau, džiaugėsi visi, anyta irgi lyg pasveikino, tačiau tai padarė labai santūriai, lyg verčiama. Tačiau jos požiūris šiuo klausimu manęs visiškai nedomino.

Nėštumas buvo permainingas. Buvo savaičių, kai jaučiausi puikiai, nieko neskaudėjo, nepykino, o būdavo, kad nepavykdavo atsikelti iš lovos – svaigo galva, viskas sukosi, paaštrėjo reakcija į kvapus. Tokiomis dienomis galėdavau tik gulėti it rąstas ir melstis, kad tai greičiau baigtųsi.

Vyras žvelgė supratingai, niekada nereiškė nepasitenkinimo, kad mūsų namuose nėra maisto ar indai nešvarūs. Jis grįždavo iš darbo, domėdavosi mano savijauta, o paskui ramiai eidavo plauti indų, ruošti vakarienės, rūšiuoti skalbinių.

Anyta, kuri nenustojo vaikščiojusi pas mus, pastoviai ateidavo ir garsiai piktindavosi virtuvėje, kad aš visai aptingau, o vyras man pataikauja. Neva, kas čia per žmona, kurios vyras turi pats ruošti vakarienę, plauti indus ir skalbti marškinius.

– Tu nesupranti, kad mano žmona dabar nėščia, jai bloga. Negi ji tokios būklės dar apie viryklę šokinės.

– Kvailystės visa tai. Nėštumas – ne liga. Aš, kai tavęs laukiausi, ir gaminau, dar ir pas anytą apsitvarkyti spėdavau, – anyta bambėdavo taip, kad neišgirsti jos vieno kambario bute buvo neįmanoma.

– Išlepinta ji pas tave, vos kas – iškart griūva į lovą. O tu jai vis pataikauji, ji tave po padu pakišo!

– Su savo žmona aš išsiaiškinsiu pats, – tvirtai atsakė sutuoktinis, o jo balsas sulig kiekvienu tokiu pokalbiu darėsi vis šaltesnis ir šaltesnis.

– Štai, ką aš ir sakiau, jau motinai imi atsikalbinėti!

Aš ir pati atsakyčiau anytai su didžiuliu malonumu, tačiau jėgų bartis tokiais momentais aš paprasčiausiai neturėdavau. Tačiau ir vyras susidorodavo neblogai.

Prieš mėnesį susilaukiau sūnaus. Nusprendėme, kad po savaitės namuose surengsime lankynas. Visiems pranešėme, visi sutiko.
Tačiau anyta, žinoma, pati protingiausia, atsigrūdo pas mus tą pačią dieną.

Vyras jos toliau slenksčio neleido. Mes su sūnumi vos grįžę, norisi tylos ir ramybės, o ir nepasiruošusi buvau negatyvo bangoms, o anyta be to negali. Štai vyras ir paaiškino mamai, kad jos nelaukia, kad ateitų paskirtu metu.

– Nagi nemaniau, kad iki to nusigyvensiu – tikras sūnus per slenkstį neįsileido. Gerai jau, ateisiu pažiūrėti į anūką, kai marti leis. Juk vaiko tėvas neturi balso teisės, – ištarė ji. Na, šio žmogaus žodis turi būti paskutinis.

Daugiau iki numatytos dienos ji nesirodė, net neskambino. Į lankynas atėjo įžeista povyza, bet į ją niekas nekreipė dėmesio, ne dėl jos čia susirinko. Anyta irgi priėjo prie anūko, ilgai žiūrėjo, o paskui pareiškė, kad vaikas į jos sūnų visai nepanašus. Paskui pažvelgė į apstulbusią mane ir pridėjo, kad ir į mane nelabai panašus.

Kol virškinau ką išgirdusi, vyras nutempė savo mamą į virtuvę. Mano tėvai apsimetė, kad nieko nenutiko, o aš nežinojau, kaip reaguoti. Norėjosi vožtelėti mielai anytai kažkuo sunkiu po tokių žodžių.

Virtuvėje mano vyras pasikalbėjo su mama pakeltu tonu, paskui palydėjo ją į koridorių ir atsisveikindamas pasakė, kad šiuose namuose ji nebelaukiama, o anūką gali pamiršti. Jo nėra.

Jo mamos elgesio tema nebuvo nagrinėjama, visi žmonės suaugę ir supranta, ką ji turėjo omenyje, kalbėdama apie sūnaus nepanašumą į tėvus. Paaiškėjo, kad ji jau seniai sūnui kniso protą mano neištikimybės tema.

Vyro kantrybės taurė pildėsi ilgai, tačiau savo posakiais apie kūdikį ji ją perpildė. Vyras nebenori jos matyti, o aš juo labiau.
Ji bandė man skambinti su pretenzijomis, kad aš atėmiau iš jos sūnų, pagimdžiau nežinia nuo ko ir išvis sugrioviau jų šeimą.

Net prakeiksmais apibėrė, linkėdama tokių dalykų, kad plaukai pasišiaušė. Teko ir man užblokuoti vyro mamą, kaip tai padarė jis pats.
Aš savęs kalta tame nelaikau. Ji pati viską padarė dėl to, kad sūnus nenorėtų su ja bendrauti.

Artimiausiu metu mes persikelsime, kad ji nė nežinotų, kur mes gyvename. Ir tiesą sakant, tai buvo ne mano idėja, bet aš ją palaikau. Jei ji jau nesigėdija prakeikti, tai kas žino, kas dar jai šaus į galvą.