Uošvė neatėjo į anūko gimtadienį — ir tik vėliau supratau, kodėl

Mes iš anksto ruošėmės mūsų sūnaus gimtadieniui. Penkeri metai — rimta sukaktis. Pripūtėme balionų, užsakėme tortą su dinozaurais, pakvietėme draugus, papuošėme visus namus. Parašiau kiekvienam giminaičiui, kuris yra svarbus Liamui, o pirmiausia, žinoma, jo močiutei — mano vyro mamai. Ji visada sakydavo, kad anūkas — tai jos šviesa lange.

Tačiau gimtadienio dieną jos nebuvo.

Pradžioje maniau, kad ji vėluoja. Vėliau — galbūt pamiršo. Galiausiai nusprendžiau, kad ji supyko dėl kažko ir laikosi atokiai. Ji neparašė jokios žinutės, nesiuntė atviruko, nepateikė paaiškinimų. Tylėjo. Aš niršau. Mano sūnus laukė. Jis kelis kartus klausė: «O močiutė ateis?» Aš atsakydavau, kad tikriausiai taip. Tačiau šventė praėjo — ir močiutė taip ir nepasirodė.

Po šventės neištvėriau ir paskambinau. Šaltai. Tiesiai.

— Kodėl neatėjot?

Ji tylėjo. Tada tyliai pasakė:

— Nenorėjau sugadinti šventės.

Šie žodžiai mane nustebino. Ką reiškia «sugadinti»?

Ji giliai įkvėpė ir pradėjo kalbėti. Apie tai, kad likus kelioms dienoms iki gimtadienio ji pateko į ligoninę. Aukštas kraujospūdis, silpnumas, tyrimai. Ji nenorėjo, kad Liamas ją matytų tokios būklės. Nenorėjo, kad šventė asocijuotųsi su nerimu. Nenorėjo būti dėmesio centre — pavargusi, išblyškusi, ligota.

— Nupirkau dovaną. Ryte į ją žiūrėjau. Bet vis tiek neišėjau iš namų. Atleisk.

Pajutau, kaip man pasidarė gėda. Dėl savo pykčio. Dėl to, kad net nepaklausiau, kaip ji jaučiasi. Buvau taip susikoncentravusi ties tuo, ką ji «turi padaryti», kad pamiršau, jog ir ji — žmogus. Su savo baimėmis, savo kūnu, savo trapumu.

Po kelių dienų ji atėjo. Su ta pačia dovana. Su maža puokšte. Su tylia šypsena.

Liamas apkabino ją taip stipriai, tarsi gimtadienio šventės ji nebūtų praleidusi. O aš padariau arbatos ir pagalvojau: kartais, norint suprasti kitą žmogų, reikia nustoti iš jo tikėtis scenarijų — ir tiesiog būti šalia, kai jis bus pasiruošęs ateiti.

Nes meilė — tai ne punktualumas. Tai buvimas šalia. Net jeigu ir pavėluotai.