Steponas su laiku pastebėjo, kad žmona nemyli vyresniosios dukters, visada bara ją dėl niekų ir šaukia. O greitai išaiškėjo viena paslaptis

Toma po mokyklos išvyko į kitą miestą stoti į universitetą. Įstoti nesugebėjo, užtai pas mamą grįžo nėščia. Apie kavalierių, kuris apsuko mergaitei galvą ir dingo, mamai pasakojo su neapykanta. Verkė abi, nurimo ir ėmė galvoti, kaip nuslėpti gėdą.

– Klausyk, dukrele, tavo klasiokas Steponas nuo mokyklos tave įsimylėjęs. Apsuk jam galvą ir įtikink, kad jis vaiko tėvas. O paskui ištekėsi už jo, – sugalvojo motina.

Praėjo 7 metai. Toma, aiškiai laikydamasi motinos plano, ištekėjo už Stepono, o po 4 metų pagimdė jam antrą dukrą.

– Kotryna, tu vėl Eleną už vartų palikai! Tau draugės svarbesnės?! Kiek kartų kartojau, nepalik sesutės! Kur bėgi? Bėk bėk, vis tiek namo grįši! – rėkė Toma ant vyresniosios dukters. Paskui pridėjo po nosimi:

– Grynas tėvas. Prisidirbo ir į kojas.

– Na kodėl mama nemyli manęs? – verkė Kotryna. – Va Elenutę myli, rūbus jai gražius perka! O man senus tenka dėvėti! Nors tėtis mane myli! Užaugsiu didelė, pasiimsiu tėtį ir išvažiuosiu!

Kaip keistai beskambėtų, tačiau Steponas mylėjo Kotryną vos ne labiau nei tikrąją dukrą Eleną. Štai ir dabar, eina gatve, linksmai kalbasi.

– Kur tu lakstei, begėde! – ėmė šaukti motina ant dukters, kai tik ji su Steponu peržengė namų slenkstį. – Namie pilna darbų, o tu vis šlaistaisi…

– Užsičiaupk! – nukirto Steponas. Paskui pasisuko į Kotryną. – Tu, dukrele, eik kol kas į lauką, o mums su mama reikia pasikalbėti.

– Tu manai, aš nežinau, kad Kotryna ne mano dukra? – paklausė jis žmonos, kai dukra išėjo. – Aš ne toks kvailas.

Pamilau Kotryną nuo pirmos jos gimimo minutės. Ir man nusispjaut, kad tu savo meilužio nekenti, o ant dukters savo nuoskaudos perkelti nedrįsk. Ji nekalta dėl tavo kvailumo. O dabar greitai surink mūsų daiktus. Mes su

Kotryna išeiname gyventi pas mano mamą…