Vienos moters, kuri buvo ant skyrybų slenksčio, istorija

Ji privers susimąstyti visus, ypač tuos, kurie mano, kad meilė ir šilti jausmai dingo iš jų šeimyninio gyvenimo.

Vyras buvo inžinierius. Aš ištekėjau už jo dėl jo ramaus charakterio. Tačiau po 5 metų šeimyninio gyvenimo ta ramybė pradėjo man pabosti.

Aš, kaip ir daugelis moterų, labai mėgstu romantiką. Tačiau mano vyro „ramybė“ atsispindėjo ir čia. Jis visiškai neįnešdavo romantikos į mūsų santykius ir ši būsena privertė mane pamiršti, kas yra meilė.

Galiausiai aš pasakiau jam savo sprendimą:

– Noriu skirtis!

Jis pažvelgė į mane nustebusiomis akimis ir tyliai paklausė:

– Kodėl?

– Nėra konkrečios priežasties, tiesiog pavargau,- atsakiau aš.

Per visą naktį jis neištarė man nė žodžio. O jo būsena privertė mane dar labiau nusivilti juo. Aš buvau ištekėjusi už žmogaus, kuris nė negalėjo normaliai išreikšti savo nepasitenkinimo.

Pagaliau jis paklausė:

– Ką aš galiu padaryti, kad perkalbėčiau tave?

– Štai kame reikalas. Aš persigalvosiu, tik jei tavo atsakymas į mano klausimą mane tenkins. Sakyk, tarkim, pačioje kalno viršūnėje yra viena gėlė ir tu žinai, kad jei ją nuskinsi – nukrisi. Ar tu ją nuskintum man, žinodamas, kad tai tave nužudys?

Jis pažiūrėjo į mane ir tarė:

– Aš atsakysiu į tavo klausimą rytoj.

Šiuo atsakymu jis manyje nužudė paskutinę viltį ir aš galutinai įsitikinau, kad priėmiau teisingą sprendimą.

Rytą, kai pabudau, jo nebuvo. Jis paliko tuščią pieno butelį ir raštelį po juo:

„Mylimoji, aš nenuskinčiau tos gėlės tau, žinodamas, kad mirsiu…“ Ir vėl nusivylimas, bet aš skaičiau toliau:

„Man reikia mano kojų, kad bėgčiau ir atsidurčiau namie anksčiau už tave, žinodamas, kad tu kaskart pamiršti savo raktus namie.

Man reikia akių, kad parodyčiau tau kelią, kai tu vairuoji, žinant, kad tu amžinai painioji kelius, nepaisant to, kad labai mėgsti vairuoti.

Man reikia rankų, kad laikyčiau tave už rankos arba apkabinčiau, kai tau reikia mano palaikymo. Bet jei yra kažkas, kuris myli tave labiau už mane, tai aš pasiruošęs eiti ir nuskinti tau tą gėlę, mieloji…“

Vietomis rašalas popieriuje buvo ištepliotas, supratau, kad jis verkė, kai tai rašė ir mano ašaros taip pat ėmė kapsėti ant laiško.

„Jei tu perskaitei ir mano atsakymas tave tenkina, atidaryk duris. Aš nupirkau tavo mėgstamos duonos
su sezamais ir pieno. Laukiu, kol atidarysi duris.“

Aš nubėgau prie durų ir atidariau jas. Jis stovėjo ten su duona ir pienu. Aš apkabinau jį ir žinojau – jis myli mane labiau už viską pasaulyje ir niekas manęs nemyli taip, kaip jis. Nusprendžiau palikti tą gėlę kalno viršūnėje.

Moralas: mes galime nejausti meilės taip, kaip santykių pradžioje, bet tai nereiškia, kad jos nėra. Žinoma, gėlės ir romantiškos minutės reikalingos santykių pradžiai, bet net jei su laiku jų neliks, meilės pamatas, kurį jos pastatė, liks visam laikui.